smurtas prieš lietuvą
prieš keletą dienų pasislėpiau nuo lietaus autobuso stotelėje ir buvau šokiruotas ten pakabinto plakato. šitas vėmalas kviečia mus į vienąkartpertūkstantįmetų renginį. kiekvienąkart žiūrint atsiveria vis kiti fail klodai.
“dizaineris” tikriausiai sunaudojo visą savo porno kolekciją bekarpydamas mergaičių akeles. ką simbolizuoja akis ant geltonosios kasos galo? kodėl buvo karpomos tik akys? gi šventė tai dainų – geriau būtų karpyt burnas. bet tikriausiai toje kolekcijoje visos burnos užsiėmusios. pasimetusios elipsės tikriausiai reiškia atominį amžių. kodėl prireikė paraudoninti logotipo galiukus? gal šituo logotipu buvo nužudytas tikrasis dizaineris, ir nuo jo dar vis varva kraujas? kodėl šventės pavadinimas parašytas nematoma spalva? kodėl “tūkstan tm ečio”? kažkas turi išsipirkęs treidmarką žodžiui “tūkstan”? pagal pavadinimą įtariu farmacininkus.
durų akis – žuvies akis
nuo geriausių draugų gavau gimtadienio dovanai lomo fisheye aparatą. visi aplink stebisi ir klausia, ar čia tikra kamera. labai tikra ir puikiai pleškina, bet eiliniams tūsams šiek tiek gaila juostos ir pinigo ryškintojams. dar labiau gaila laiko pranykusio skanuojant. todėl nusprendžiau pamėginti pasigaminti skaitmeninį variantą.
dabar nerandu, bet neseniai aptikau aprašymą forumuose, kaip paprastą fisheye pasidarytį iš durų akutės. iškeliavau į senukus ir išsirinkau stambiausio kalibro akutę, ją priglaudus tiesiai prie muilinės objektyvo teoriškai viskas veikė, bet negaudė fokuso. ilgai visaip bandžiau pleškinti, kol priėjo senukų darbuotojas, ir pasakė, kad čia fotkinti negalima. kodėl visi taip bijo to fotoaparato?
namuose pasiėmiau tuščią juostos konteineriuką: jo atvirasis galas kaip tik užsimauna ant muilinės objektyvo. čia tikriausiai koks nors standartinis dydis, nes forumo nurodymuose irgi džiaugėsi, kad konteineriukas kaip tik užsimauna ant objektyvo. dugne išpjoviau skylę durų akutei ir sumontavau viską kartu.
ilgai visaip vargau, bet niekaip nepavyko išlaužti gero fokuso. jau pagalvojau, kad bus gerai ir taip. jei lomo, tai lomo. forumiuko nurodymų neturėjau po ranka, bet atėjo išganinga mintis – įjungti makro režimą. o taip! štai ir mano fokusas.
deja, bet šešėlis blykstėje nuo tokio įrenginio dar blogesnis nei lomo fisheye – uždengia visą kadro ketvirtį.
labai ačiū fotomodeliui eglei, kad sutiko dalyvauti šio aparato bandymų fotosesijoje.
login 2009
aš irgi aš irgi! šiek tiek dalyvavau lietuvos interneto atlaiduose login 2009. neturiu ką papasakoti: pirmi du pranešėjai man nepatiko, o per kitus jau buvau labai linksmas. atsiprašau simono bartkaus, kad netyčia atsisėdęs pirmoje eilėje per jo pranešimą užmigau. pasižadu, kad kitąkart miegosiu paskutinėje eilėje.
šiek tiek papleškinau konferencijos ir afterparčio su gimtadieniui gautu lomo fisheye. galerijukę sumečiau į feisbuką.
adamso kamera
atsikandęs skoto kelbio, mečiausi į kitą kraštutinumą – perskaičiau ansel adams – the camera. tai buvo netikėtai įdomi knyga. senukas iš aštuonesdešimtųjų turi ką pasakyti skaitmeniniams anūkams. pagaliau išsiaiškinau, kame yra didžiųjų kamerų žavesys ir kam reikdavo apsigobti juoda paklode prie senoviškos fotodėžės. nors didžiosioms kameroms skirta daugokai dėmesio, bet šiaip turėtų būti įdomu visiems besidomintiems. žmonėms su matematiniais sutrikimais knygos gale pateiktos objektyvų parametrų skaičiavimo formulės, o pats tekstas aiškus ir pateikta gerų pavyzdžių. planuoju paskaityti ir antrąją šios trilogijos dalį – “negatyvas”.
sufabrikuoti atsiminimai
vakar pagaliau susikomplektavau naujausią siuntinį iš jebėjaus – polaroid mio. kaip ir priklauso polaroidams – spjaudo savaime išsiryškinančias nuotraukas. šis modelis ypatingas tuo, kad nuotraukytės yra vizitinės kortelės dydžio. pats aparatas tikriausiai yra mažiausias iš polaroidų, bet nepalyginsi su jokia muiline: plotis ir aukštis – kaip kompakto dėžutės, storis – 5.5cm. kitaip sakant – batonas ;] popieriaus šitam aparatui yra pilnas jebėjus, nes jam tinka dabar gaminami fuji instax mini katridžai. fuji juos gamina savo aparatams. aš pats norėjau gauti instax mini 7, bet jo kainos dar nenukritusios, nes jis santykinai populiarus. o apie polaroidą sklinda gandas, kad jam nebėra popieriaus, todėl brangiausia kainos dalis – šipmentas.
per savo gyvenimą turėjau tik vieną polaroido nuotrauką: daugiau kaip dvidešimt metų atgal mano šeimą nutraukė, iš amerikos grįžęs, mamos bendradarbis. dar ir dabar stovi pagarbiai spintoje, puikiai išlaikiusi spalvas. polaroidai yra viena iš praeičių, kurioje mes negyvenom. dabar fabrikuosime eglės prisiminimus ;]
neįprasta ir tai, kiek unikali yra kiekviena nuotrauka – fotografui nelieka nei negatyvo, nei įprastos skaitmeninės kopijos. dabar dar labiau atkreipiau dėmesį į tai, kaip esam atpratę nuo fizinių nuotraukų. pačiupinėti ir žiūrėti smagu, bet kur jas dėti ir kaip laikyti – netikėtas klausimas. tą jau pastebėjau prieš kelis mėnesius pabandymui atsispausdinęs pluoštą nuotraukų per fotospauda.lt – kiek galėjau išdalinau, o likusios guli stalčiuje. vienas iš variantų – susiklijuot viską ant sienų, kaip šituose namuose ;]
ambasadorius – tai labai kieta!
kadangi mano feedburnerio satistika svyruoja tarp 100 ir 400, tai šiandien tapau didžiausios lietuvos interneto katės maiše ambasadoriumi. jaučiuosi be proto kietai. jau šeimoje išskirsčiau privilegijas – viena tapo kultūros atašė, o antrai kliuvo fekalijų garbės konsulės pareigos.
tik prašau manęs labai nenugirdyti privalomuose afterparčiuose, nes kitą rytą išsivežu visą ambasadą atsotogauti švedijoje.
knygų lentynėlė
dar vienas perskaitytų knygų užregistravimas urmu! šiuo metu darau skaitymo pertrauką, todėl skaitau tik tris knygas vienu metu ;] ateina naujas kritusio dolerio amazono siuntinys, o aš nespėjau perskaityti senojo…
denise shekerjian – uncommon genius neprisimenu, kodėl ši knyga atsidūrė mano vyšliste, bet tikriausiai čia merlin mann’o susidomėjimo kūrybos procesais rezultatas. autorė susitiko su 40 macarthur award laimėtojų ir apklausė juos apie kūrybos procesą. išskyrus josifą brodskį, nei vienas kitas laimėtojas man nebuvo girdėtas, bet visų jų mintys buvo įdomios. knyga išleista 1990-aisiais, galbūt todėl tie žymūs humanitarai man tokie negirdėti. tai nėra interviu rinkinys, nes autorė pati analizuoja ir sistemina išsakytas mintis, ieškodama bendrų temų, o patys interviu tik cituojami kaip jos minčių fonas ar išvadų pagrindas. tikriausiai šią knygą reiktų lyginti su malcolm gladwell – outliers, bet pastarosios dar neskaičiau.
dainius kinderis – atgal į afriką. labai įdomi, bet liūdna knyga. mažai džiaugsmo dainiaus kelionėje – vien nuovargis, bėdos ir skubėjimas. o gal tiesiog trūko noro suguldyti gerąją kelionės pusę į puslapius. labai patiko nuotraukos – vien dėl jų ir užsispyriau perskaityti šią knygą.
alastair reynolds – chasm city. tai antra knyga iš relevation space serijos. šiek tiek neramu imti į rankas kokios nors knygos tęsinį – galbūt autoriui pasibaigė fantazija, todėl jis nutarė išnaudoti savo jau sukurtą visatą ir marinuoti senus personažus naujuose nelogiškuose nuotykiuose. taip, visata pernaudota, bet knyga kitokia ir su skirtingu užmoju nei pirmoji. nepasikeitė tik begalinis autoriaus noras aprašinėti siužeto neliečiančias smulkmenas, todėl knyga ir vėl ties šešiais šimtais puslapių.
iš pirmo žvilgsnio al gore – assault on reason atrodė nebloga knyga: alas apžvelgs, kaip ir kodėl iš politinio gyvenimo dingo argumentais grįstas mąstymas, galbūt net pateiks vieną kitą pasiūlymą, kaip atstatyti gyvenimą į savo vėžes. deja, bet čia yra verksnio knyga, kuri turėtų vadintis “dėl visko kaltas bušas”. skyrius po skyriaus yra vardinami visokie bušo administracijos prasižengimai, atrodo, kad jis jau seniausiai turėjo pūti cypėje, bet nėra užsiiminta, kas ir kaip bandė priešintis gwb nutarimams. kodėl neveikia teisinės priemonės? kodėl vienintelis alo siūlomas išsigelbėjimas – internetas?
alan moore & dave gibbons – watchmen. ne, aš dar nemačiau filmo, bet suprantu tuos, kurie, nesusipažinę su istorija, po filmo lieka wtf. aš pats, perskaitęs visą knygą, irgi buvau wtf. tikriausiai reikia suvalgyti ne vieną komikbuką, kad suprastum, kiek šis alan moore epas išsiskiria iš minios. superherojai, neturintys jokių galių tik kostiumus. veiksmas prasidedantis, kai viską apibrėžiantys įvykiai jau praeityje. koloritas ir proporcijos rėkte rėkiantys – aštuonesdešimtieji ;]
su sąlyga, kad pagaliau susipirkau visas the bridge trilogijos dalis, nutariau užtvirtinimui antrą kartą perskaityti william gibson sprawl trilogiją: neuromancer, count zero, mona lisa overdrive. mano asmeninis šios trijulės favoritas yra count zero. dvidešimties metų senumo gibsono ateitis vis dar veža.
kalėdoms nusipirkome nikon d80 (tema, verta atskiro įrašo), todėl nutariau, kad reikia pasigilinti savo menkas foto žinias. pirma pakliuvus knyga scott kelby – skaitmeninė fotografija pasirodė besanti labai apgaulinga. pavarčius patinka, kad yra daug fotografijų ir tekstas aiškus, bet skaitant iš eilės, paaiškėja, kad debiliškas humoras nesiverčia į lietuvių kalbą, o autorius įsikibęs profesionalaus ryškumo nori jums parduoti tris tripodus ir visą studijos apšvietimo įrangą, bei nors kartą kiekviename skyriuje priminti, kad jis yra parašęs tridešimt penkias fotošopo knygas. nesiginčysiu, buvo ir keletas gerų patarimų, bet šiaip knyga skirta visiškiems pradedantiesiems, kuriems tikriausiai sunku bus perprasti autoriaus manierą. antrąją skoto knygą baigiu perskaityti rimi, pastoviniuodamas dešimčiai puslapių per kartą.
joe farace & barry staver – better available light digital photography. pagal viršelį ir pavadinimą klaidingai tikėjausi, kad knyga bus apie fotografiją vakarop ir naktį. bet pasirodė, kad tai knyga apie digital workflow, aplenkianti blykstes ir fotostudiją. ši knyga man paliko žymiai geresnį įspūdį, nei skoto bestseleris, nes parašyta išsamiau ir nuoširdžiau. labai juokinga, kai tarp visų skyrelių apie triukšmą, greitus stiklus ir trikojus yra įterpiamas labai rimtas skyrius apie vestuvių fotografiją. dabar patikrinau – knyga 2009 leidimo, todėl visos aprašomos programos dar neturėtų būti pasenę. šiek tiek užkliuvo dalis “beskonių” iliustracijoms paimtų nuotraukų, bet tai gali būti mano piratinio pdf gliukai.
rimtos šypsenos
nežinau, ką galvojo jaunyvas ponaitis zuokas, bet, kaskart žiūrėdamas į geresnės lietuvos logotipą, aš matau jokerį. prisiminiau tai, suradęs šią tado šimkonio nuotrauką. reiktų tik šiek tiek pareguliuoti spalvas ir ši šypsena taptų piktą lemianti. beje, vasarą, kai ant sienų pasirodė šie plakatai, įvedęs į gūglą žodžius “geresnė lietuva”, gaudavau nulį pasmingų rezultatų, todėl niekaip nesupratau: čia lokalizuota dark knight reklama ar kažkokių self-help šizofrenikų bandymas įtikinti mus, kad ir lietuvoje galima gyventi. manau, kitiems rinkimams reikėtų eksploatuoti drąsesnės lietuvos įvaizdį ir pasirinkti kokį nors kitą herojų. kaip jums patiktų jasonas iš trylikto penktadienio?
tuo tarpu namuose irgi auga jokeris. išsipaišo veidą karo spalvomis ir planuoja negerus darbus. kartais pabundu naktį, nes šis monstras visom keturiom užgulęs krūtinę ir žiūri į akis. bando mane uždusinti. vaikštant namuose, bando pasipainioti po kojomis, kad nugriūčiau ir persiskelčiau galvą. lyg to labai reiktų, nes ir taip grindys pilnos įvairių pasalų. bet dažniausiai, įvertinęs savo jėgas, pasitenkina tik bauginančiais kovos šūksniais, kurie perspėja apie artėjantį susidorojimą.
žalieji patriotai
grįžinėjant į lietuvą vasario 16-ąją, kalba pasuko apie krepšinio sirgalių automobilines vėliavėles. juokėmės, kad tai kaip tik pati geriausia diena išsikelti tokią vėliavėlę ant mašinos, o policija turėtų važinėti užsikišusi net po kokias keturias ir dar ant kapoto. ir ką jūs galvojat? ogi pasiekus lietuvėlę – policinikai važinėja su vėliavėlėmis! ir juokas, ir graudu.
laukiant kovo 11-osios, manau, reiktų kartelę pakelti dar šiek tiek aukščiau. visiems gatvėse su geltonomis liemenėmis dirbantiems patruliams siūlau išdalinti ryškiai raudonus botus. galės kaip klounai geltonai-žaliai-raudoni marširuoti gatvėmis. ir linksma, ir už tėvynę! kitas žingsnis būtų tautinėmis spalvomis išpaišyti pareigūnų veidai. taip pat manau, kad visi seimūnai tos dienos posėdyje turi sėdėti apsisiautę lietuvos trispalvėmis, o seimo pirmininkas ir premjeras išsipaišę lietuvos kontūrus ant plikės. lietuvos kontūras gali būti iš tų laikų, kai gyvuliai buvo girdomi juodojoje jūroje. tik taip mes išbudinsime tautą neprikausomybės džiaugsmui!
įtaisiukų geidulys
visuotinės krizės akivaizdoje mano kolegos gavo bonusus ir prisipirko visokių gadgetų: liečiami puodai, klasikiniai puodai, nano puodai, aš-telefonai, puodai maišytuvai, kūrybiniai zen akmenys ir kitokie įtaisiukai. jau kelios savaitės kaip mane irgi yra apėmęs begalinis įtaisiukų geidulys. nueinu vakarais pastatau ebėjuje nelaiminčias sumas ant puodų. iš desperacijos net pradėjau statyti nelaiminčias sumas ant debiliškų walkmanų ir neaiškios paskirties cowon gaminių. savaitgalį neatlaikė nervai ir nusipirkau naują siurblį, bet jis visai nenumaldė mano gadget lust.
pamokanti vieta šitoje istorijoje yra ta, kad man visai nereikalingas joks portable įtaisiukas, nes aš visada esu labai stacionarus, o ilgas distancijas dažniausiai įveikiu už vairo. galbūt čia man atsiliepia, kad mano laptopas jau metus be batareikės, bet vis tiek nepakeliamai sunkus? dar keli mėnesiai ir baigsis jojo nuomos laikas. išsivaduosiu nuo šito svarmens ;]
pkmk tmblr
iškarpos iš interneto. sukauptos per tumblr.com servisą. nereguliariai ir neįpareigojančiai.
I think there are some steps missing. Mainly about taking the photo naked and stuff.
God, that is fantastic. But yeah, I’m pretty sure the tampon thing is step 1.3, right?
The New York Times does not use Web metrics to determine how articles are presented, but it does use them to make strategic decisions about its online report. We don’t let metrics dictate our assignments and play, because we believe readers come to us for our judgment, not the judgment of the crowd. We’re not ‘American Idol.’
Bill Keller (via soupsoup)
TSP art
The traveling salesman problem (TSP) is an old and well-studied problem in computer science. Given a collection of cities on a map, a salesman must make a tour of the cities, visiting each once, and returning to the city from which he started. Of all the ways that he could travel from city to city, he must find the one that requires him to travel the least total distance (our salesman is nothing if not frugal). Mathematically, we can view this form of the TSP as finding the minimum length closed path connecting a collection of points in the plane.
We can exploit this relationship to produce a new halftoning algorithm (halftoning is any process that approximates a continuous-toned image with black-and-white marks). We distribute cities with a density that locally approximates the darkness of a source image, and pass the cities to a program that finds a TSP tour. The result is a kind of twisty closed path that resembles the original image.
People can be teachers and idiots; they can be philosophers and idiots; they can be politicians and idiots … in fact I think they have to be … a genius can be an idiot. The world is largely run for and by idiots; it is no great handicap in life and in certain areas is actually a distinct advantage and even a prerequisite for advancement.
Iain Banks, The Crow Road. (via travors)
At the very least, outsiders need to understand that China is controlled for the benefit of insiders. The insiders know when to sell, and so one would expect the businesses that have been made available to the outside world systematically to underperform those ventures still controlled by card-carrying members of the Chinese Communist Party. “China” will underperform China, and a “China” bubble exists to the extent that investors underestimate the degree of this underperformance.
The Optimistic Thought Experiment | Hoover Institution (via Instapaper)
Under more normal circumstances, one would not have thought that the same mistake could happen twice in the lifetimes of the people involved. One might be tempted to invoke extraordinary psychosocial explanations — for example, that all of this was driven by baby boomers who destroyed their minds on drugs in the 1960s and therewith merit the dubious distinction of being America’s Dumbest Generation.
The Optimistic Thought Experiment | Hoover Institution (via Instapaper)
Apocalyptic investors will miss great opportunities if there is no apocalypse, but ultimately they will end up with nothing when the apocalypse arrives. Heads or tails, they lose.
The Optimistic Thought Experiment | Hoover Institution (via Instapaper)
