melancholijos archipelagai
mano vienintelė pažintis su arvydu šliogeriu – jo kontraversiški pasisakymai delfio interviu bei įvairios nuogirdos apie grandiozinį niekio veikalą. todėl, gavęs progą susipažinti su jo nauja knyga “melancholijos archipelagai“, iš karto sutikau. juo labiau, kad jis pasirodo irgi užsikrėtė fotografijos liga, o mano fotoknygų kolekcija dar labai skurdi.
džiaugiuosi, kad pavyko nueiti į knygos pristatymą “rene” restorane, nes tai padėjo suvokti, koks yra autoriaus santykis su šia knyga. daugybė šurmulio medijoje ir plakatai gatvėse sukelia įspūdį, kad tai labai pretenzingas leidinys. kaip supratau aš – arvydui tiesiog smagu pasidalinti su mumis savo kelių metų nauja aistra – fotografija.
taip, knyga sudaryta iš tekstų ir nuotraukų, kurie pagal arvydą yra vienodo svarbumo. bet tekstai sukurti ir publikuoti jau anksčiau, o ir jų tvarka parinkta leidinio sudarytojos sigutės. aš pats perskaičiau tik kelis puslapius, nes nesijaučiu pakankamai subrendęs, o gal nusiteikęs, tokio gylio tekstams.
rytas nėra mano stichija, todėl net pavydu žiūrėti, kokias akimirkas yra surinkęs arvydas. kaip sakė per pristatymą: “parsinešti rojaus akimirkas į pilaitės septintą aukštą.” lengvas aušros rūkas ir nuostabi gamta. spalvotas peizažas nėra dažnai spausdinamas, todėl tik dar įdomiau. bet mane kažkas tose nuotraukose neramina, gal keistas koloritas – niuri rudeninė žaluma. gal silpnesnėse nuotraukose iššokantys skaitmenos artefaktai.
labiausiai knygos formate nepatinka, kad visų nuotraukų penktadalis perkeltas ant kito puslapio. gal reikėjo pastumti tekstą virš/po nuotrauka arba pasirinkti dar platesnį puslapio formatą, nes tas įlinkis, dalyvaujantis kiekvienoje nuotraukoje, joms tikrai kenkia.
turiu brazausko objektyvą!
apsilankiau didelio ažiotažo sulaukusiame prezidentūros aukcione. efoto.lt aptikau skelbimą, kad bus išparduodamos visokios prezidentūros senienos, tame tarpe ir keli įdomūs fotoaparatai. galvojau, kad nebus daug besidominčių, tai galėsiu pigiai paimti ir parduoti jebėjuje ;] deja, bet jei apie aukcioną sužinau aš, tai reiškia, kad apie jį žino tikrai daug žmonių…
atėjau – prie durų eilė, viduje minia žmonių, daugybė video kamerų ir žurnalistų. pasirodo, visiems rūpi paksienės toršerai ir brazausko džipas. filmuojančius kažkodėl išvarė už durų, bet tarp žiūrovų matėsi gan daug žurnalistų, kurie kruopščiai konspektavosi pirkimo eigą. todėl dabar delfyje galima paskaityti visas kainas. pirma parduota mašina buvo palydėta ovacijomis. nemačiau, kaip vyko statymai už tą džipą, bet kaina tikrai įspūdinga (28k), galbūt čia pats brazauskas nusipirko nostalgiškai ;] foteliukų pirkimo net nelindau žiūrėti, nes tame garažiukyje labai mažai vietos buvo.
po trumpos pertraukėlės atkakliausieji susigrūdo ankštoje patalpoje prie foto, kompiuterių ir paksienės toršerų. už toršerus statė labai keisti dėdės, gali būti, kad pakso reikalų patikėtiniai, nes su tokiais kiaulelės veidais ir juodais ploščiais būna tik iš politikos ;] foto prekių kainos buvo aktyviai didinamos, todėl slapta viltis įsigyti mamiya iškart išgaravo. kažkoks vyrukas, viso kambario džiaugsmui, apsirikęs vietoje skaitmeninės muilinės įsigijo juostinę. aš nutariau, kad negaliu grįžti namo tuščiomis, todėl pasiėmiau vieną mamyia objektyvą. bet tik todėl, kad niekas daugiau juo nesusidomėjo. vincentas buvo prašęs pabidinti už jį ant skaitmeninės muilinės, bet tai buvo kažkokia plytos dydžio 5 megapikselių seniena. nepaisant to, dėl jos susikovė gal net trys pensininkai. kai išeidinėjau, kaina jau buvo užkilus iki 150 lt. didžioji dalis likusiųjų buvo žurnalistai ir kompiuterių pirkėjai. tikiuosi, kad jiems visiems užteko kompiuterinio barachlo ;]
gal kam reikia mamyia 150mm f/3.5 N manual focus 645 sistemai? skirtas prezidentiniams portretams!
stovykla prie baro
įveikęs lietuvišką rudenį, nuėjau pasitrinti šonais su inovatyviausia vilniaus grietinėle į “MiniBarCamp“. turėjau keistų vilčių, todėl, susidūręs su kraupia realybe, nuskandinau savo kognityvinį disonansą vyno kolboje, kurią suteikė kažkoks rėmėjas – brangakmenių verslininkas.
mano 37 signalais išplauta smegeninė labai sunkiai virškino pirmą iljos pranešimą apie kompanijos darymą pardavimui. tačiau per šią savaitę paskaičiau įvairesnių straipsnių, daugiau pamąsčiau šia tema ir jau nesu taip priešiškai nusiteikęs šiai minčiai. we’re only in it for the money. bet vis tiek, ilja neturėtų taip greit nurašinėti pelningo verslo neskirto pardavimui. svarbiausia vinis, kurią reiktų pasiimti iš iljos pranešimo – “think global”. projektus lietuvai ar vilniui galima daryti tik iš altruizmo arba europos pinigų.
labiausiai pralinksmino kažkokios merginos naivus pareiškimas iš salės, kad ji pažįsta programuotojus, kurie yra baigę ktu ir už 1k lt suprogramuos ką tik nori.
dabar laukiam, barbenam pirštais į stalą, kol atsidarys startups.lt, o tuo metu galima prisijungt prie socialinio pokalbio facebook’e arba linkedin’e.
lėtasis gyvsidabris
mano skaitykloje šventė, nes pagaliau pabaigiau neal stephenson – quicksilver. turėjau būti perspėtas, vos pastebėjęs, kad knyga ne apie dabar ir rytoj, bet apie 1600-uosius. bet autorius man labai užrekomenduotas, o jo snowcrash buvo puikus skaitalas, netgi kvailam lietuviškam vertime. o, anglosaksiškas dieve, kiek aš privargau, kol pagaliau įveikiau šį pusstorį peiperbeką. puikiai įsivaizduoju, kad ši knyga gali patikti, bet man pritrūko kelių pasiruošimo žingsnių: neišmanau to laikmečio istorijos, niekad nesu buvęs londone, manęs nedomina kruopštūs daiktų ir vietų aprašinėjimai.
dar užkliuvo tai, kad niekaip nesupratau, kas yra fikcija, o kas tikra istorija. negali žinoti, ar čia gudrus autoriaus spėjimas, ar seniai žinomas faktas. taip pat, visą knygą laukiau, kol pagaliau prasidės veiksmas, bet taip jo ir neužčiuopiau. gali būti, kad pritrūkau susikaupimo, nes į knygos galą visai pasimečiau ir susipainiojau, kas kur ir kodėl vyksta. dabar žiūriu į du storus šios serijos tęsinius ir nežinau, ar išdrįsiu juos atsiversti.
šventę švesk!
gavau torčiuką ir aš! pasidarė įdomu, kas ir kaip švenčia tą tinklaraščių dieną, nes iki šiol nesu apie tokią girdėjęs. interneto šventimuose dalyvavau tik vieną kartą, kai su may 1st reboot bandžiau pakeisti savo puslapio išvaizdą, dabar jau nebepamenu, ar spėjau.
kai gavau rakčiuką, iškart atspėjau, kad tai kokio nors prekybcentrio saugojimo dėželės raktas. bijojau, kad ten bus paslėpti žaidimo nurodymai, reikės blaškytis po miestą ir daryti kvailas užduotis, o galų galiausiai mus nufilmuos ir rodys vakarais prieš panoramą reklaminiame segmente. ačiū iki ir publicum media, kad šįkart jie apsiribojo tik skaniomis dovanomis. vienintelis sutrikimas buvo tai, kad pirmadienį bazavausi paranojos bastione, kur nėjo prisikasti iki instruktažinio filmuko. juokingiausia, kad viskas vyko mano kasdieniniame ikiuke. torto šiek tiek valgiau, bet beveik viską nacionalizavo žmona dalykiniam daktarų susitikimui.
nfm
juokinga pačiam prisipažinti, bet per šį pusmetį įsigyjau naują hobį: fotografiją. dar pernai buvau aršus fotopriešininkas, o dabar didžiausią laisvalaikio dalį suvalgo visokios fotoveiklos. spinta prikrauta jebėjaus luženų, o giliai kirba noras kadanors vonioje išsivirti keletą nuotraukų.
techniniai aspektai, man rodos, įveikiami pasitelkiant literatūrą, internetą ir bandymą-klaidą, bet dar ir dabar negaliu sau atsakyti į klausimą: ką ir kodėl aš noriu matyti kadre. didžioji dauguma mano paties ir kitų kadrų man yra nuobodūs ir neaktualūs, todėl, pamatęs skelbimą apie naujosios fotografijos mokyklą, nutariau pasimokyt, kad tie kadrai taptų bent jau šiek tiek geresni. aš nedariau jokių palyginimų ir neieškojau alternatyvų, todėl negaliu pasakyti, kuo šitie kursai geresni ar blogesni už kitus ir kokių tų kitų yra. bet man patiko, kad jie ne apie fotoaparato mygtukus, o apie vaizdą. taip pat viliojo galimybė pasižvalgyti „t&v | creep” studijoje ir pasižaisti su jos šviesomis.
šį pirmadienį gavau diplomą, todėl galiu pasidalinti šiokiais tokiais įspūdžiais:
- dėstytojai pilni entuziazmo ir noro bendrauti.
- greitas tempas – septyni susitikimai prabėgo nepastebėtai.
- reikia pasiruošti ne tik du vakarus savaitėje paskaitoms, bet ir susiplanuoti, kad reiks nusifotkinti namų darbus.
- online kursų dalis efoto viduje – labai efektyvu ir patogu.
- fotostudija – tai sudėtinga.
- nepakliuvo jokių bambeklių tarp mokinių, todėl puikiai pasibendravom.
- dar kartą įsitikinau, kad nenoriu būti profesionaliu fotografu.
- fotografuoti tapo dar sunkiau ;]
fotografija: trumpa istorija
nukainuotoje lentynoje radau visai neblogą knygą – ian jeffrey – fotografija: trumpa istorija. mane sudomino tai, kad knygoje tarp teksto yra ir daug fotografijų, iš jų – keletas net spalvotų. svarbiausias autoriaus pabrėžiamas akcentas – knyga ne apie aparatus ir chemiją, bet apie tai, kas yra nuotraukose ir fotografų galvose. norėčiau paskaityti ką nors panašaus apie dabartinius laikus, nes ši knyga užsibaigia aštuoniasdešimtaisiais. daugybė pavardžių, daugelį pamiršau vos perskaitęs, tikriausiai reiktų perverst dar kartą ir pasigūglinti nuotraukų pavyzdžių. nors nuotraukų knygoje daug, bet dažnai neįdėtos tos, apie kurias sukasi tekstas, arba ne tų autorių apie kuriuos daugiausiai šnekama. nors ir taip aišku, kad toks leidinys yra copyright košmaras.
šiek tiek užkliuvo lietuviškas vertimas. gaila, negaliu palyginti su originalo kalba, bet, man rodos, kad milda dyke pagailėjo vertimui sofistikuotumo, nes po jos interpretacijos ian kalba naiviai, kaip kaimo vaikėzas. nepaisant to, labai rekomenduoju, aptikus šią knygą mušta kaina, nešt į kasą.
suviliotas šarūnas
sekmadienio vakarą braukiant per gediminkę, patraukė akį prie lietuvos banko pagrindinių durų prikabintas baltas lapelis. pirmiausia pagalvojau, kad pikti bankų skolininkai lieja įtūžį ant nepraustaburnio šarkino, tačiau realybė pasirodė proziškai linksmesnė: berniukas ieško mergaitės. tekstas toks nuoširdus, kad aš net įtariu klastą, bet paskaitykit patys.
Jei Tau 21 metai ir Tavo vardas Viktorija, tai aš tas simpatiškas, atletiško kūno sudėjimo Šarūnas. Liepos 24 d. vakarą “Helios” naktiniame klube mes aistringai šokome kartu. Tu buvai apsirengusi minisijoną ir juodą trumpą maikutę su užrašu SEX. Po poros kokteilių užsukome į rūkyklą, pasibučiavome, pasiglamonėjome, tada Tu išėjai ir daugiau nebegrįžai. Viktorija, Tu man labai patikai, aš neprisimenu, kad moteris mane taip sužavėtų kaip tu suvyliojai. Prašau parašyk man 809389114
update: na va, pasirodo kanka. lrytas.lt jau spėjo paskambinti ir pasišnekėti su šarūnu. juokingiausios ištraukos:
Mergina neatrodė lengvabūdė, todėl man ir patiko.
Jei mergina neatsilieps, jis pasigamins didesnius ir ryškesnius plakatus.
maiklas džeksonas parduoda
miręs džeksonas – galingas verslo variklis. pakerėtas zvimbesio žiniasklaidoje puoliau į jūtiūbą. norėjau žavėtis mėnulio pravaikšta ir tarpukojo sugriebimu, bet pigiausias interneto planas vertė mane kankintis amžiname laukime. kitą rytą nužygiavau į vinitą ir pasiupgreidinau internetą penkiais litais per mėnesį. taip ir norėjosi pramoonwalkinti vadybininkėliams po nosimi ir sušukt – “jūsų paslaugas pardavė maiklas!”
smurtas prieš lietuvą
prieš keletą dienų pasislėpiau nuo lietaus autobuso stotelėje ir buvau šokiruotas ten pakabinto plakato. šitas vėmalas kviečia mus į vienąkartpertūkstantįmetų renginį. kiekvienąkart žiūrint atsiveria vis kiti fail klodai.
“dizaineris” tikriausiai sunaudojo visą savo porno kolekciją bekarpydamas mergaičių akeles. ką simbolizuoja akis ant geltonosios kasos galo? kodėl buvo karpomos tik akys? gi šventė tai dainų – geriau būtų karpyt burnas. bet tikriausiai toje kolekcijoje visos burnos užsiėmusios. pasimetusios elipsės tikriausiai reiškia atominį amžių. kodėl prireikė paraudoninti logotipo galiukus? gal šituo logotipu buvo nužudytas tikrasis dizaineris, ir nuo jo dar vis varva kraujas? kodėl šventės pavadinimas parašytas nematoma spalva? kodėl “tūkstan tm ečio”? kažkas turi išsipirkęs treidmarką žodžiui “tūkstan”? pagal pavadinimą įtariu farmacininkus.
pkmk tmblr
iškarpos iš interneto. sukauptos per tumblr.com servisą. nereguliariai ir neįpareigojančiai.
(via mid)
In technology, once you have bad programmers, you’re doomed. I can’t think of an instance where a company has sunk into technical mediocrity and recovered. Good programmers want to work with other good programmers. So once the quality of programmers at your company starts to drop, you enter a death spiral from which there is no recovery
What Happened to Yahoo (via bijan)
The fight is won or lost far away from witnesses—behind the lines, in the gym, and out there on the road, long before I dance under those lights.
Muhammad Ali (via kareem)
Convince a hundred monkeys to leave their typewriters and abandon their efforts to write Shakespeare and give them a lomo-lca and you’ll eventually get the gallery of the lomo site.
DarkDaze gets to the party disappointingly late - “Don’t Think Just Shoot” -or why “All that…
This is a dog dancing the merengue, you’re welcome.
Trent Reznor & Atticus Ross – Hand Covers Bruise (no piano)
The first song from Trent Reznor’s Social Network Score.
Yup, that’s dark.
Photo Series of the Day: “Inside Mad Men” — Rolling Stone magazine goes behind the scenes.
[rollingstone.]
Yes, yes, and yes. This is wonderful.
At the end of Glass Jars, I take the glass jar from the Mohlers’ porch—and what I didn’t mention in the video is, I also took two college yearbooks. I mean, I stole them. It’s a criminal act. I always laugh, because there are these books on Zen photography at Barnes & Noble. I think photography is the most anti-Zen activity. It’s all about stopping time, possessing things, holding onto them. And you know, if my goal was to be a healthy person, photography would not be the thing. I have this joke about becoming a binoculographer: you go around and look at the world without photographing. That would be a spiritually healthy way of taking things in. But this wanting to possess it is not so healthy.
Visual Arts » Dismantling My Career: A Conversation with Alec Soth (via lapuravidagallery)
