sufabrikuoti atsiminimai
vakar pagaliau susikomplektavau naujausią siuntinį iš jebėjaus – polaroid mio. kaip ir priklauso polaroidams – spjaudo savaime išsiryškinančias nuotraukas. šis modelis ypatingas tuo, kad nuotraukytės yra vizitinės kortelės dydžio. pats aparatas tikriausiai yra mažiausias iš polaroidų, bet nepalyginsi su jokia muiline: plotis ir aukštis – kaip kompakto dėžutės, storis – 5.5cm. kitaip sakant – batonas ;] popieriaus šitam aparatui yra pilnas jebėjus, nes jam tinka dabar gaminami fuji instax mini katridžai. fuji juos gamina savo aparatams. aš pats norėjau gauti instax mini 7, bet jo kainos dar nenukritusios, nes jis santykinai populiarus. o apie polaroidą sklinda gandas, kad jam nebėra popieriaus, todėl brangiausia kainos dalis – šipmentas.
per savo gyvenimą turėjau tik vieną polaroido nuotrauką: daugiau kaip dvidešimt metų atgal mano šeimą nutraukė, iš amerikos grįžęs, mamos bendradarbis. dar ir dabar stovi pagarbiai spintoje, puikiai išlaikiusi spalvas. polaroidai yra viena iš praeičių, kurioje mes negyvenom. dabar fabrikuosime eglės prisiminimus ;]
neįprasta ir tai, kiek unikali yra kiekviena nuotrauka – fotografui nelieka nei negatyvo, nei įprastos skaitmeninės kopijos. dabar dar labiau atkreipiau dėmesį į tai, kaip esam atpratę nuo fizinių nuotraukų. pačiupinėti ir žiūrėti smagu, bet kur jas dėti ir kaip laikyti – netikėtas klausimas. tą jau pastebėjau prieš kelis mėnesius pabandymui atsispausdinęs pluoštą nuotraukų per fotospauda.lt – kiek galėjau išdalinau, o likusios guli stalčiuje. vienas iš variantų – susiklijuot viską ant sienų, kaip šituose namuose ;]
ambasadorius – tai labai kieta!
kadangi mano feedburnerio satistika svyruoja tarp 100 ir 400, tai šiandien tapau didžiausios lietuvos interneto katės maiše ambasadoriumi. jaučiuosi be proto kietai. jau šeimoje išskirsčiau privilegijas – viena tapo kultūros atašė, o antrai kliuvo fekalijų garbės konsulės pareigos.
tik prašau manęs labai nenugirdyti privalomuose afterparčiuose, nes kitą rytą išsivežu visą ambasadą atsotogauti švedijoje.
rusiškas spamas
jau keletą savaičių mane džiugina iškalbingas rusų pornospamas. šiaip spamu visiškai nesidžiaugu. ypač darbo pašte, kurio niekur internete nenaudoju, bet kaimynų kalbos klodai atsiveria net ir šiame nuobodžiame kontekste. negaliu tiksliai pasakyti, kas mane juokina trumpose antraštėse, bet kasdien laukiu naujos perlų serijos:
- Пожилой главврач дерет медсестру
- Развратный модельер и манекенщицы
- Попка под обстрелом
- Развратный уикенд на природе
- Телеведущая отсасывает после эфира
- Анальный беспредел
- Блондинка заглатывает гигантский член
- Мамочка удовлетворяет молодых
- Горячая групповуха в джакузи
- Блондинку напоили спермой
- Оральное искушение
- Нежные пальчики терзают клитор
- Охота на шлюшек
- Дрянные девчонки ждут тебя
- Недотрога знакомится с дилдо
dabar susimąsčiau, kokių izvratnikų prisikviesiu per gūglą į šitą įrašą ;[
uostyk dujas, pilieti!
pastaruoju metu dažniausiai dirbu priešais seimą, tai smalsumo vedamas nuėjau pasitrinti tarp penktadienio protestuojančių. per teliką žiūriu tik torrentus, todėl pražiopsojau, kokią mokesčių reformą mums užtaisė naktiniai seimūnai. nuo pakso impyčmento laikų nebuvau jokiam mitinge, bet šis pasirodė visiškai nevykęs. jokių kalbų ir vienybės, visi sustoję tik lūkuriuoja, kol kažkas atsitiks. mačiau gaidelius su megafonais, bet tokiai miniai megafono neužtenka. su megafonu tik mamutovas gali dainuoti ir tai į mikrofoną. zuoko ėjimas arkliu irgi nepakartojamas – išeit į minią pasikalbėti su žmonėmis.
riaušių dalis buvo įspūdinga. dienos atradimas – baltašalmiai vst mikimauzai. kai jie susibūrę ratu gynė seimo kampą, šaukiau pavymui: “this is sparta!” ;) nesupratau tik vieno, kodėl dujos ir guminės kulkos buvo paleistos be jokio įspėjimo. kodėl negalėjo parėkauti per policijos garsiakalbius: “piliečiai, nuo dabar vakarėlis tik ekstremalams!”. aš nepažįstų tų žmonių, kurie darė riaušes. tokio kontingento vilniuje paprastą dieną nesutinku. vieninteliai aiškūs man buvo “fight the system” jaunieji neformalai. nebūtų medija pranašavusi riaušių, tikrai nebūtų susirinkę net pusė riaušininkų. čia tokia saviišsipildanti pranašystė.
labai keistas jausmas, kai esi viduryje susirėmimo, bet nedomini nei vienos pusės: riaušininkai susidomėję tik seimu ir policija, o policija labai mandagiai semia tik aršiausius.
iš darbo mus išvarė saugumo sumetimais, todėl neliko nieko kito, kaip eit atsigert alaus į rudolfą. gerai, kad pribaubę patraukėm link lukiškių, o ne atgal pro seimą. nes pas buržujų radau aprašymą, kad policija pakavo visus socialinius alkoholikus, norėdama pasiekti kažkokias atpirkimo ožių kvotas.
ledo burbulai
šįvakar išbandžiau triuką, kurį aptikau pas livejamie tumbleryje: ledo burbulus. be proto linksma. fizika in your face ;]
sunkiausia užduotis buvo rasti muilo burbulų: išvaikščiojau visą panoramos rimi, bet radau tik murphy’s irish stout. prašau neišpirkit viso, nes aš dar ruošiuosi grįžti ir nupirkti visą, kiek liko ;] muilo burbulus radau kažkokioje vaikų žaislų parduotuvėj. šėši litai trym ir aš turtingesnis dviem bonkelėm muilo. kai atsibos, panaudosiu vietoj šampūno.
pirmiausiai išbandžiau degalinėje. apšvietimo buvo mažai, o vėjas labai greit nupūsdavo burbulus tolyn. jokių keistų efektų nepastebėjau, todėl pagalvojau, fakmi, čia tikriausiai reikia čiurkų šalčio arba bybeniai iš to nuotraukų puslapio neišdavė, kad deda kokių nors specialių ingriedientų į muilo tirpalą: ledonoidų arba fryzenšito.
paskutinį šansą burbulams suteikiau prie namų, kur šiek tiek užuovėja ir stovi net du lempų stulpai! po kelių mėginimų pamačiau stebuklą: dalis muilo burbulo pavirto ledu. mane pagavo džiaugsminga isterija.
burbului reikia gerokai paklajoti ore, kol jis sušąla. bet, pirpūstas žmogaus kvapo, jis puikiai kyla į viršų ir klajoja aplink, jei nenusineša vėjas. nežinau, ar šalti jis pradeda nuo viršaus, bet tikrai taip pasisuka – ledu į viršų. grąžaus šerkšno kaip nuotraukose nepastebėjau, bet burbulas papilkėja ir tampa matinis. lediniai burbulai plyšta kaip celofanas – plona plona plėvele. kai sprogsta, ore lieka skristi lyg didelė snaigė. mačiau vieną burbulą, kuris skrido šiek tiek subliuškęs.
čia jums ne kolamentos šnipštas, čia žiemos pirštų grožis!
čia juokinga, nes…
per kraupu aptikau juokingiausią šių metų blogą: azuolas ir draugai. mano metų. nes šiaip, tai pavėlavau beveik metus į atidarymą. leipau juokais visą pusdienį. dabar su kolegomis bandom pritaikyti kasdieniniuose pokalbiuose būtiną visų pokštų paaiškinimą: “čia juokinga, nes…”
bylų eiliavimas
šį mėnesį padariau rokiruotę savo žiūrimų serialų sąstate: peršokusį ryklį prison break ir niekaip neįtikinusį my own worst enemy iškeičiau į life ir the wire. pavadinimas life serialui duotas, tikriausiai, kovojant su piratais, – negaliu pasakyti, kad susigūglinti tinkamą torrentą yra iššūkis, bet vis šiokia tokia kliūtis. formulė paprasta kaip trys pirštai – kiekviena serija nauja byla ir bendra vienijanti intriga, bet įdomūs personažai ir smailūs dialogai kilsteli virš standartinio policininkų šou.
peržiūrėti the wire mane įtikino daugkartinis jo paminėjimas merlin mann bloguose. interviu su david simon (serialo kūrėju) suteikia kontekstą, prieš pasileidžiant pirmąją seriją. taip, serialas sunkus ir juodas (ne tik dėl juočkių;), bet kartu painus ir tikras. peržiūrėjau pirmus du sezonus ir tikrai nenusivyliau.
bet šis įrašas apie failų rikiavimą, todėl noriu pasiguosti didžiausiu savo šios savaitės fail: loloidas, daręs trečio sezono the wire torrentą, sunumeravo serijas nepridėdamas nulių: the_wire_3×1, the_wire_3×2 ir, atspėjot, the_wire_3×10, the_wire_3×11… labai knietėjo pasižiūrėti, kaip prasideda trečias sezonas, todėl net neskaitęs pasileidau pirmą seriją. serija pasirodė šiek tiek keistoka, labai jau greitai įmetanti mane į įvykių sūkurį. nutariau, kad galbūt viskas susistyguos pasižiūrėjus antrąją, bet po jos man kilo dar didesnis įtarimas, kad kažkas yra ne taip. po įdėmesnės inspekcijos paaiškėjo, kad iš dvylikos sezono serijų aš peržiūrėjau dešimtą ir vienuoliktą. labai apmaudu. dabar mąstau, kokia alaus doze galėčiau ištrinti šias serijas iš atminties ir pasižiūrėti sezoną nuo pradžių, neprisimindamas jokių spoilerių.
kaltas ir aš, bet pikta ir ant atgrubnagių, kurie neįvertina nuolankaus nuliuko reikšmės failo varde. ar jums nedreba rankos, kai gaunat mp3 albumčiką sunumeruotą: 1 – xxx, 10 – xxx, 11 – xxx, 12 – xxx, 2 – xxx, 3 – xxx?
dabar prisiminiau, kaip prieš tris metus ginčijausi su savo kolegomis iš estijos, kurie failų versijas žymėdavo data failo varde. tai normali praktika, kai failų adresatai nepasiekia bendro svn ar cvs, tačiau jų variante buvo naudojamas estiškas datos formatas ‘dd.mm.yyy’. atsidarius pagal vardą surūšiuotą katalogą, failai išsirikiuodavo betvarke. man nepavyko jų įtikinti lietuviško datos formato pranašumu, buvau palieptas susirūšiuoti pagal last modified ir patylėt ;]
nebegaliu žiūrėti ltv vinječių
nesu grafinio dizaino ekspertas, bet galiu atspėti, kada televizijos vinjetė padaryta skoningai, o kada ne. transliuojant olimpiadą ltv pastoviai anonsuoja savo naują sezoną ir jo laidas. nelabai suprantu, ar tos vinjetės laikinos, ar čia "naujasis" ltv stilius. lrt niekad nepasižymėjo ypatingu skoniu grafiniuose laidų elementuose, kad įsitikintum, užtenka pažiūrėti klasikos radijo reklamą. pasibaigiančio sezono vinjetės, kuriose žmonės įvairiai žaidžia su dideliu šviesiu ltv logotipu buvo gaivus oro gūsis, o dabar peršamas baltos spalvos ir stačiakampių stilius grąžins mus daugiau kaip dešimtmečiu atgal.
baisiausios yra naujų laidų vinjetės – baltos raidės su drop shadow ant balto fono. kas gi šitaip dirba? gerai bent jau, kad užrašai ne su times new roman uždėti. bet tai visai negelbsti, nes su tipografija irgi visiškai blogai. negaliu suprasti, kodėl taip atmestinai žiūrima į šį, televizijos veidą formuojantį, elementą.
aišku nėra taip blogai, kaip geriausia vinjetė kabelinėje, bet akį rėžia.
sportinės olimpynės
įsibėgėjus olimpiadai, atkreipiau dėmesį, kad žiūrisi tik dvi sporto rūšys – ten, kur dalyvauja lietuviai, ir ten, kur efektingos sporto šakos. galbūt čia atmetimo reakcija dėl pastoviai per eurosport rodomo plaukimo, bet man susidarė toks įspūdis, kad man žiemos olimpinėse yra daugiau įdomių sporto šakų. atsiverčiau palyginimui vasaros ir žiemos žaidynių sporto šakų sąrašus. tikriausiai toks įspūdis todėl, kad vasarą žymiai daugiau varžybų, todėl žymiai daugiau rungčių, kurios neįdomios. štai man patinkančių rungčių sąrašas:
- šaudymas iš lanko. galėtų ir smiginį (darts) įtraukti į olimpines, kuris tikrai įdomesnis už paprastą šaudymą į taikinį.
- badmintonas ir stalo tenisas. labai greiti sportai. įdomūs ir dėl to, kad pats esu ne kartą žaidęs, tik namudinėmis sąlygomis.
- tenisas. šis sportas tapo įdomus tik po to, kai iki skaudėjimo atsimojavau wii tennis ;]
- kanojų slalomas. šios olimpiados atradimas. tos bangos užburia ;]
- kalnų dviračiai ir bmx. dar nemačiau, bet daug tikiuosi.
- krepšinis. manau, kad ir be lietuvos dalyvavimo, krepšinį žiūrėti būtų įdomu.
- tramplinas. čia, matyt, kažkokia sausa šuolių į vandenį atmaina, dar nemačiau, bet įdomu.
- šaudymas. manau, kad šaudymas į lėkšteles būtų žymiai įdomesnis, jei kas nors sugalvotų, kaip tinkamai jį transliuoti. gal bullet time padėtų?
- taekvando. roundhouse kick, tai ne draugiški boksininkų ir imtynininkų apsikabinimai. čia čako norio sportas ;]
- šuoliai su kartimi ir kai kurios gimnastikos rungtys.
nelabai suprantu, koks tikslas yra pridaryti milijoną įvairių atstumų plaukikams ir bėgikams. plaukikai dar išsiskirsto medalius pagal tai, kaip geriau moka sukti rankas. po to giriasi, kad laimėjo daugiausiai medalių ever. tai aišku, kad laimėjo, kai už tą patį pasiekimą duoda n medalių. galėtų krepšininkų visus dvylika medalių užskaityti arba už kiekvieną laimėtą kėlinį duoti po medalį.
jautiena korėjoje
prieš mėnesį žiniasklaidoje sklandė naujienos apie protestus korėjoje. media užsifiksavo tik ant jėgos apraiškų protestuose: susirėmimai su policija, sužeisti ir t.t. protestų priežastis buvo gana egzotiška: baimė dėl karvių kempinligės iš jav importuotoje jautienoje. aš, kaip ir didžiojoje dalyje kitų naujienų, pasigedau kažkokios backstory. gal išsamesniam situacijos išaiškinimui ir nevieta tv naujienų laidoje, bet naujienų puslapiai išsamumu irgi negali pasigirti.
mane sudomino situacijos absurdiškumas: visa šalis pakilo prieš jautieną, kurią valgo visa amerika. atrodytų, kad koks gi skirtumas, viską galima palikti nematomai rinkos rankai – nepirkti tos jautienos ir nebus problemų. pasiskaitinėjus paaiškėjo du dalykai. pirmiausia, kaip ir spėjau, jautiena tik pretekstas, o protestai iš tikro vyksta prieš prezidentą ir jo vykdomą politiką.
kitas straipsnis įrodė, kad baimė dėl amerikietiškos jautienos nėra visai nepagrįsta. patys amerikonai šį pavasarį atšaukė virš 60 tūkstančių tonų jautienos. nes ji buvo gaminama belekaip. dalis atšaukiamos jautienos jau buvo sumaitinta mokyklų valgyklose. kitas keistas amerikos apsektas: valdžia draudžia tikrinti kiekvieną pjaunamą galviją dėl galimų ligų, nors tai yra standartinė praktika kitose šalyse.
pkmk tmblr
iškarpos iš interneto. sukauptos per tumblr.com servisą. nereguliariai ir neįpareigojančiai.
The New York Times does not use Web metrics to determine how articles are presented, but it does use them to make strategic decisions about its online report. We don’t let metrics dictate our assignments and play, because we believe readers come to us for our judgment, not the judgment of the crowd. We’re not ‘American Idol.’
Bill Keller (via soupsoup)
TSP art
The traveling salesman problem (TSP) is an old and well-studied problem in computer science. Given a collection of cities on a map, a salesman must make a tour of the cities, visiting each once, and returning to the city from which he started. Of all the ways that he could travel from city to city, he must find the one that requires him to travel the least total distance (our salesman is nothing if not frugal). Mathematically, we can view this form of the TSP as finding the minimum length closed path connecting a collection of points in the plane.
We can exploit this relationship to produce a new halftoning algorithm (halftoning is any process that approximates a continuous-toned image with black-and-white marks). We distribute cities with a density that locally approximates the darkness of a source image, and pass the cities to a program that finds a TSP tour. The result is a kind of twisty closed path that resembles the original image.
People can be teachers and idiots; they can be philosophers and idiots; they can be politicians and idiots … in fact I think they have to be … a genius can be an idiot. The world is largely run for and by idiots; it is no great handicap in life and in certain areas is actually a distinct advantage and even a prerequisite for advancement.
Iain Banks, The Crow Road. (via travors)
At the very least, outsiders need to understand that China is controlled for the benefit of insiders. The insiders know when to sell, and so one would expect the businesses that have been made available to the outside world systematically to underperform those ventures still controlled by card-carrying members of the Chinese Communist Party. “China” will underperform China, and a “China” bubble exists to the extent that investors underestimate the degree of this underperformance.
The Optimistic Thought Experiment | Hoover Institution (via Instapaper)
Under more normal circumstances, one would not have thought that the same mistake could happen twice in the lifetimes of the people involved. One might be tempted to invoke extraordinary psychosocial explanations — for example, that all of this was driven by baby boomers who destroyed their minds on drugs in the 1960s and therewith merit the dubious distinction of being America’s Dumbest Generation.
The Optimistic Thought Experiment | Hoover Institution (via Instapaper)
Apocalyptic investors will miss great opportunities if there is no apocalypse, but ultimately they will end up with nothing when the apocalypse arrives. Heads or tails, they lose.
The Optimistic Thought Experiment | Hoover Institution (via Instapaper)
