keruako pezalas
o vaikeliai, tik nesugalvokit įsivelti į tokį beviltišką reikalą, kaip Jack Kerouac – The Subterraneans & Pic perskaitymą. kankinausi beveik du metus kol įveikiau šį keruako sąmonės pezalą. žinau, kad petras mane atjaučia ;]
taigi, ši plona knygelė sudaryta iš dviejų novelių. antroji, pavadinimu pic, visai nieko: mažo negriuko pasakojimas pirmu asmeniu apie jo kelionę iš kaimo į niujorką ir tolyn. vienintelis kabliukas – visas tekstas: tiek dialogai, tiek pasakotojo monologai, parašyti tuometinių (1958) negrų tarme, su milijonu gramatinių klaidų. shush your mouf, woman, this man ain’t got no time for sinful ways. sunku persilaužti, bet po keliolikos puslapių pradedi jausti ritmą ir pradeda patikti.
antroji gi dalis - the subterraneans yra tikrasis išbandymas. vos devyniasdešimties puslapių autoriaus išpažintis apie nelaimingą meilę juodaodei moteriai. bet tekstas supiltas beveik be paragrafų ir sakiniai nenormalaus ilgio – vyniojasi net per kelis puslapius. o ir turinys toks beviltiškas, persmelktas pasibaigusios meilės kartėliu. ne, šis tekstas tik ypatingiems keruako ar bytnikų gerbėjams (įvykiai pagrįsti realybe ir dalyvauja istorinės asmenybės, tik pakeistais vardais). dabar net bijau paimti on the road orginalą, kurį jau senokai žadėjau perskaityti.
mano pirmas meilės romanas
oi nu žinokit berniukai mergaitės, kokią meilės istoriją suskaičiau, dar dabar šilta papilvėje ir dreba kinkos. tikriausiai meluoju, bet kitos neprisimenu. vadinasi gi tai laura esquivel – malinche. istorija apie tai, kaip kortezas užkariavo pietų ameriką, o jam padėjo kažkokia mergiotė iš majų, inkų ar actekų giminės (pamiršau jau). labiausiai man įstrigo scena, kur paupyje gamta svaidėsi žaibais, o kortezas praskyręs vaginos sienas per prievartą mylėjo savo mylimąją.
tiesą pasakius, tai knyga minusinės vertės, bet perskaičiau iki galo tik todėl, kad esu visiškai nesusipažinęs su ta istorija, kurią bando išnaudoti knygos autorė. aš, aišku, visiškai nepatenku į knygos auditoriją, bet man baisu, jeigu tokiu šlamštu yra maitinamos meilės išsiilgusios mergaitės ir namų šeimininkės.
vienintelis pliusas, kurį įgavau po šio ekstremalaus potyrio – susidomėjau, kaip gi ten buvo iš tikrųjų su tuo kortezo žygiu per meksiką.
dauba
kolega adomas paskolino paskaityti knygelę seth godin – the dip. hardkoverį, bet be viršelio. matyt pasimetė ta plastmasinė abložkė. tikriausiai šiais laikais niekas nebespausdina viršelių tiesiai ant hardkoverio. jūs sakot, kad svarbiausia ne viršelis, o turinys. o turinio ypatingai: 80 puslapėlių xxl šriftu Atinytiny formate. marketing bullshit virtuozas seth godin vėl savo aukštumoje: keturių sakinių tezes išskėtė iki šiektiekknygės.
- geriausia būti pirmu.
- jei verta būti pirmu, reikia pasistengti.
- net nepradėkite veiklų, kuriose nebūsite pirmi.
- early quitters are not losers.
quit quit quit. ar girdžiat? viską meskit! pirmas arba niekas!
dar iš šito megaguru galima išmokti, kaip bet kokia istorija gali tapti puikiu peršamos teorijos pavyzdžiu. šiek tiek praleidžiam. šiek tiek pakeičiam. vualia. viskas KAIP AŠ IR PRANAŠAVAU! tikiuosi jau praktiškai ryt gauti prie verslo žinių gliancinį bukletą, kviečiantį į seminarą “milijonas per tris mėnesius, geriant tik savo šlapimą!”. tik už niekingus du tukstančius keturis šimtus sube pvm. specialus svečias Setas Glodenas pasiūlys jums purpurinius analizų slaijnikėlius.
sin city lietuviškai
o ou! alma littera išleido sin city lietuviškai! pasirodo jau išėjo dvi knygos. pirmąją turiu orginalą, o antrosios dar neradau knygyne. beje, kaina visai nesikandžioja – ~20lt.
ekonominis seksas
turistaudamas nusipirkau steven e. landsburg – more sex is safer sex: the unconventional wisdom of economics. kadaise boingboing buvo patalpinęs interviu su autoriumi, tai mane ir užvedė ant šios knygos. kažkaip neapsižiūrėjęs įsigyjau hardkoverį, o tai reiškia, kad pirkinys buvo visai neekonomiškas…
vienintelė visą knygą vienijanti tema yra “costs and benefits”, nes šiaip pririnkta palaida bala visokių straipsnių. vienos temos išnagrinėtos išsamiau, kitoms paskirti vos keli puslapiai. didžioji dalis straipsnių paremta nelauktais statistikos išaiškinimais. paskutiniu metu vis pavartau numbers guy, kad vėl įsitikinčiau tiesa: yra melas, didelis melas ir statistika ;] nenorėčiau susitikti su autoriumi prie diskusijų stalo – bematant užvartytų savo teorijomis. bet, skaitant knygą, patiko netikėti minties posūkiai ir faktai bei skaičiai, naujai pateikiantys problemas.
ta proga užsibloginu sau čia, kad savo knygų lentynas inventorizuoju į listal.com. kažkada pamiršau ir labai nesėkmingai bandžiau prisiminti šią tarnybą. kažkaip užsimaskavusi nuo gūglo.
knygynėlis
nors axel munthe – knyga apie san mikelę skaityti buvo lengva, bet šiaip manau, kad tai knyga mergaitėms, vaikams ir paaugliams. autobiografija labai apgaulingas žanras. kaip galima save išsiretušuoti ir kiek nutylėti to, kas nepatogu. knyga būtų dvigubai geresnė, jei vietoje tų mistinių nesąmonių intarpų būtų pinigai ir moterys ;]
dovanoti knygas skaitantiems kartais gana sudėtinga, nes jie gali pirmesni pasidovanoti būtent tą knygą sau. taip netikėtai pasiliko pas mane perskaitymui frederick forsyth – šakalo diena. nesu didelis trilerių skaitovas, bet ši knyga man patiko. ypač todėl, kad supratau, nieko neišmanąs apie tų dienų prancūzijos aktualijas. ir šiaip esu neišsilavinęs, nes maniau, kad prancūzijoje buvo tik du prezidentai – širakas ir de golis, kuris pasivadino oro uosto garbei ;]
norėdamas atlaisvinti skaitymo konvejeryje vietos naujai chucko knygai, pabaigiau skaityti senių seniausiai pradėtą chuck palahniuk – invisible monsters. dabar tik susiradau, kad tai viena pirmųjų chucko knygų. man pasirodė šiek tiek nykoka. negaliu sakyti, kad pirmas blynas prisvilęs, bet knygos struktūra ir ypač paskutiniai puslapiai nestebina.
laiko turime visi vienodai
kažkur gtd puslapiuose aptikau nuorodą į knygą arnold bennett – how to live on 24 hours a day. nedidelė self-help knygelė iš 1908-ųjų. taip taip, beveik šimto metų senumo, bet nepraradusi aktualumo. susipažinusiems su gtd ir aktyviai sekantiems įvairius lifehack blogus, ypatingai naujų patarimų šioje knygelėje neatsiras. tačiau ją paskaityti man buvo malonu, nes parašyta ji labai gražia anglų kalba, kurios dabartiniuose tekstuose jau nebesutiksi.
beje, bandžiau šią knygelę skaityti per dailylit.com tarnybą, kuri kasdien arba nurodytomis dienomis atsiunčia kelis knygos puslapius į paštą, bet man toks būdas neįtiko. man papraščiau, kad ir dalimis, bet atsispausdinti knygą ant popieriaus (keturi puslapiai ant a4 lapo) ir skaityti įvairiose gyvenimo situacijose.
dar viena gana įdomi informacijos dozavimo tarnyba – feed chopper, kuri nurodytą resursą pateikia kasdieniais rss įrašais. deja man pačiam prasmingų feed’ų pasigaminti nepavyko, bet radau du visai neblogus: Tips from The Pragmatic Programmer ir RFC 2616: Hypertext Transfer Protocol — HTTP/1.1.
jaunuomenė
perskaičiau nick barham – disconnected: why our kids are turning their backs on everything we thought we knew. nelabai supratau, ar aš papuoliau į tikslinę knygos auditoriją: lyg ir nebe paauglys, apie kuriuos rašoma, bet ir nepakankamai susenęs, kad turėčiau neaišku ką veikiančių vaikų. nepaisant to, knyga man buvo įdomi ir patiko. labai profesionalus tyrinėtojo žvilgsnis į šiuolaikinę britų jaunimo kultūrą. jokių moralizavimų ar prikaišiojimų, tik noras suprasti kaip viskas yra. autorius bando atsakyti į klausimą “ar tikrai jaunimas toks niekam tikęs, kaip pateikia žiniasklaida?”. aišku visas dėmesys sufokusuotas į “problematiškus” individus ir veiklas.
žaidėjai protais
nusipirkau pat cadigan – mindplayers, nes ši autorė daug kur minima kartu su pirmaisiais cyberpunk rašytojais. deja, bet ši knyga nepaliko įspūdžio. galbūt bendrais bruožais ir galima būtų sutikti, kad romano stilistika artima cyberpunk žanrui, bet knyga pati iš savęs silpnoka. neradau intrigos ar kažkokio konflikto, kuris neleistų atsiplėšti kremtant puslapį po puslapio. šiek tiek priminė nepažįstamų žmonių šeimyninių fotografijų albumo vartymą. vienintelis šiek tiek įdomesnis personažas – jerry wirehammer, kaip koks paslaptingas šeimos draugas sutinkamas tik probėgšmais, nepaaiškinant, kuo ir kaip jis gyvena.
nutariau išmėginti knygų (ir kitokio balasto) inventorizavimo aplikaciją listal.com. interfeisas ganėtinai perkrautas, bet svarbiausia, kad nemokama :) kai tik vykdysiu didįjį knygų perdislokavimą, suregistruosiu visus isbn. beje, turiu vienos visai neblogos knygos du egzempliorius, galvoju, kad reiktų vieną kam nors padovanoti, tik nenumanau, kokią neįmanomai sudėtingą užduotį sugalvoti ;]
kovos klubas
varčiau knygyne naują fight club leidimą. prisėdau prie staliuko ir perskaičiau naują autoriaus “afterword”. štai vienas sakinys:
Before the book in dozens of languages: Club de Combate and De Vechtclub and Borilacki Klub and Klub Golih Pesti and Kovos Klubas…
pkmk tmblr
iškarpos iš interneto. sukauptos per tumblr.com servisą. nereguliariai ir neįpareigojančiai.
he is professional dying man (via VHX)
buzz:
iOS UI Proportions (from Principia Arbiter: New Visual Proportions for the iOS User Interface, via Timoni West)
One thing I’ve noticed in a lot of custom iOS UIs (particularly ones designed by engineers) is a lack of attention to proportions. As this diagram demonstrates, the standard iOS UI has a visual rhythm—a major rhythm of 44 pixels and a minor rhythm of 11 pixels to be exact. When you work within this system for your sizing, spacing, and padding, your app will generally look and feel harmoniously iOS-like, even if the UI is heavily custom. When you don’t, it tends feels subtly off (as in the iPod playlist screen example given in the article).
This is super weird. Why are so many more babies born in the summer? I guess the winter blues really get to people? Crazy …
birthdays distribution is not uniform.
Who’s Going to Phoot Camp 2012? Find out now — don’t miss these super creative self-portraits! (Shown: Dan Busta’s incredible self portrait)
Face flapping photography
Tadao Cern sets people up in front of powerful fans and takes their pictures. Instant fun house:
Many more of Cern’s photos are available on Facebook. (via colossal)
Tadas on jkottke!
Internet artists, for all of their digital-native wisdom, should know better than to think .JPEGs are a viable commodity when they’ve seen multi-billion dollar industries like music, film, and newspapers run around like baffled idiots for the past decade trying to figure out why they can’t sell MP3s, MOVs, and PDFs like they used to in traditional media.
[#DIGART] Why Your .JPEGs Aren’t Making You A Millionaire | The Creators Project
is recaptcha digitising google street images?
PROMETHEUS-themed pop-up Paris Metro station, installed at Station Saint-Martin which was closed since 1939 and has become a “ghost station” of sorts.
Charlize Theron on her character in Prometheus (by RidleyScott2012)
