baimė ir neapykanta las vegase
pamenu, kaip dar mokykloje, neseniai aptikę stakliškių kokteilius, ėjomę į lietuvą ir apsiblausiusiomis akimis stebėjome narkotikų šėlsmą su džoniu depu priešakyje – baimė ir neapykanta las vegase. iš šio filmo išsinešėme tik tai, kad narkotikai yra destruktyviai smagūs, džonis depas – pašėlusiai geras aktorius, o mūsų pūslės – labai netalpios. tada man labai įstrigo depo rankų plastika, kuri buvo pusė jo herojaus žavesio karibų jūros piratuose. tikriausiai tai vaidmens edvarde žirkliarankyje palikimas ;]
prieš kelias savaites pasižiūrėjau dokumentinį filmą breakfast with hunter ir supratau, kad jau metas perskaityti ant lentynos gulinčią knygą hunter s. thompson – fear and loathing in las vegas. kad ir kaip būtų keista, bet filmas yra pakankamai tiksli šios knygos ekranizacija. tačiau knygoje tarp visų ekrano vertų scenų išnyra viena kita pastraipa, kurioje autorius grandioziškai fiksuoja laikmečio dvasią. pritrūko šiek tiek istorinių tų dienų žinių, kad pajusčiau tikrąją šios knygos jėgą.
alfavilnius
valentinas klimašauskas – alfavilnius nusipirkau dėl viršelio, tiksliau dėl visos knygos apipavidalinimo. manau, kad autorius turi būti dėkingas knygos dizainerei dėl žymios pardavimų dalies. nes knyga ši, tai molinio lietuvos menininko mėšlas. psuedointelektualinis šlamštas maksimos maišelyje.
galbūt, kaip kažkokio didelio projekto, ar kitų veiklų tasa, ši knyga ir įgauna kokią nors vertę, bet pati viena ji yra apgailėtina. paskaitykite interviu bernardinuose, kur autorius bando visus pakerėti knygos giluma.
leistina yra viskas, todėl, autoriau, kitąkart leiskite sau rašyti geriau. beje, galite leisti sau ir nerašyti.
himnas
internete vis aptikdavau užuominų apie rašytoją keistu vardu ayn rand. neseniai keliavo per internetą jos interviu playboy žurnalui. jau senokai norėjau susipažinti, ką gi ji yra parašiusi. išsirinkau ayn rand – anthem, nes tai buvo trumpiausias jos grožinis kūrinys. neperskaičiau įdėmiai amazone šios knygos aprašymo, todėl įsigijau kažkokį jubiliejinį leidimą, kuriame be naujausios novelės versijos dar yra ir originalaus leidimo redaguota faksimilė. ta faksimilė įdomi tikriausiai tik didžiausiems fanams ir jos kūrybos tyrinėtojams.
jau iš to interviu mačiau, kad aš nepritariu jos superegoistiškai filosofijai, o ši novelė tik tai patvirtino. bet novelė man nepatiko, ne tik todėl, kad aš nepritariu jos bendroms įdėjoms. man nepatiko vaikiškas fantastinis siužetas, plokšti herojai, patosas ir hiperbolizuota distopija. tokią knygelę reikia skaityti paauglystėje ir tada maištauti prieš visą pasaulį ;]
šioje novelėje žmonėms vietoje pavardžių dalinami skaičiai. manau, kad reiktų neapvilti visų rašytojų, kurie ateities kartoms pritaiko šitą "nužmogėjimo" triuką, ir nuo 2010 visiems vietoje pavardžių naudoti asmens kodus. vaikai mokykloje galėtų vietoje sutrumpinimų "kazys, mindė, etc." naudoti asmens kodų kontrolines sumas.
nevykusi ši mano pirmoji pažintis su ayn rand. suteiksiu jai antrą šansą ir kitą kartą imsiuos kurio nors iš jos romanų.
šoko doktrina
kadaise akis atvėrusi knyga buvo no logo. vėliau pražiopsojau ir likau neskaitęs antrosios naomi klein knygos -fences and windows. todėl dabar, pamatęs knygyne jos pavardę, griebiau net nieko nežinodamas apie šią naują knygą naomi klein – the shock doctrine.
naomi klein pasakojimą pradeda istorija apie eletrošoko terapijos pacientus ir cžv bandymus, kurie pavirto į kankinimų vadovėlį, naudojamą ir šios dienos karštuosiuose taškuose. bet fizinis šokas tik palyginimas, padedantis suvokti, kas vyksta su miestais ir tautomis, kai juos užklumpa gamtinės ir politinės nelaimės. kol žmonės užsiėmę savo asmeninėmis katastrofomis, politikai ir verslininkai suskumba įvesti nepopuliarius politinius ir ekonominius sprendimus, kurie normaliomis sąlygomis būtų sutikti su dideliu visuomenės pasipriešinimu. bet nelaimės metu pilietinės visuomenės nėra, yra tik atskiri žmonės išgyvenantys savo bėdas.
svarbiausia, ką įsisąmoninau perskaitęs knygą: freetrade yra neveikianti ir labai skaudi ideologija. freetrade, tiek dėl pačios savęs, tiek dėl jos metu atsirandančios korupcijos, priveda prie to, kad turtingieji lobsta, o vargšai toliau vargsta. galbūt kažkoks vidurkis ar parametrai ir gerėja, bet paprasto žmogaus gyvenimas tik blogėja. aišku, galima iškelti moralinį klausimą – ar tai yra blogai, kad tie, kurie moka verstis, lobsta, o tie, kurie nemoka, – vargsta? gal tai yra siektina ir teisinga?
pagrindinis įvardintas visų laisvojo kapitalizmo bėdų kaltininkas – milton friedman. kuris, savo laimei, numirė prieš pasirodant knygai. esu skaitęs milton friedman interviu apie vaučerius mokykloms. tuos pačius, kurie buvo įvesti po katrinos potvynių. neįsigilinus į situaciją, man atrodė, kad jo dėstomos mintys teisingos ir siūlomas variantas tikrai geras. gal taip ir yra teorijoje, bet praktikoje, tas veikia ne taip sklandžiai.
nors didžioji knygos dalis yra skirta pietų amerikos revoliucijoms ir irakui, bet yra keli skyriai skirti lenkijai ir rusijai. esu istorijos analfabetas, bet naomi klein versija apie rusijos ir lenkijos perėjimą į kapitalizmą pabrėžia visai kitus aspektus, nei priimta istorijos vadovėliuose. gaila, kad autorės nesudomino lietuvos istorija. norėčiau sužinoti, ką ji atkapstytų apie mūsų laukinio kapitalizmo pradžią. įstrigo pasakojimas apie pietų afrikos išsilaisvinimą iš apartheido: viename komitete su mandela priešakyje buvo tariamasi dėl politinių klausimų, kitame komitete buvo sprendžiama ekonominė šalies ateitis. spėkit, į kur žiūrėjo visos šalies ir pasaulio akys, o kurio komiteto sprendimai labiausiai įtakoja vidutinio gyventojo gyvenimą?
svarbi knyga. visiems labai rekomenduoju.
trys pjesės
dabar labai bandau prisiminti kokias ir kada aš esu skaitęs pjeses. tikriausiai tik mokykloje šekspyrus ir homerus. dar buvom priversti perskaityti tikrai bent vieną lietuvišką kaimo realizmo pjesę. nesu aš šio žanro fanas, o gal tiesiog dar neradau nė vienos tikrai patinkančios pjesės.
knygą sigitas parulskis – 3 pjesės nusipirkau todėl, kad ten buvo ne tik pjesės. taip pat todėl, kad parulskis ir koršunovas man yra įdomūs žmonės. viskas knygoje man patiko, išskyrus pačias pjeses. patiko straipsniai, interviu, recenzijos, nuotraukos, saukos piešiniai. ypač patiko viršelis.
aš nemačiau nė vieno pagal šias pjeses pastatyto spektaklio. galbūt mačiusiems spektaklius būtų įdomu susipažinti, kaip atrodė originalūs dramaturgo tekstai. pirmos dvi pjesės ("iš gyvenimo vėlių", "p.s. byla o.k.") man buvo per sudėtingos. tas padrikas tekstas, visokie vietomis ir ne vietomis sudėlioti simboliai, jokio nuoseklaus siužeto ir aktorių maišymas tarp rolių. jei ne šalia pateiktos recenzijos ir interviu, visai nesuprasčiau, ką aš ten perskaičiau. po tokių tekstų pradedu labiau įvertinti režisierių darbą.
trečioji pjesė – "nesibaigianti vienatvė dviem" – man tikrai patiko. visai norėčiau pamatyti jos pastatymą. patiko neįprastas pasakojimo metodas: du aktoriai vaidina dialogą tuo pačiu metu išsakydami pastabas "už kadro". dviejų žmonių tos pačios situacijos prisiminimai.
kamikadzės kelias
taip rusai išsivertė edward yourdon – death march knygos pavadinimą. laikydamas šią knygą rankose pernai skridau iš suomijos namo. manim nesusidomėjo nei apsauga, nei kiti keleiviai. nutariau, kad niekas nesupranta rusų kalbos ;] su metais ir man vis sunkiau ir sunkiau skaityti rusiškai, bet reikia palaikyti įgūdžius.
didelio įspūdžio man ši knyga nepaliko. pirmas patarimas atsidūrusiems beviltiškame projekte – išeikite iš darbo. didžioji knygos dalis aprašo kuo pasižymi ir kaip atsiranda beviltiški projektai. kitoje dalyje labai prabėgomis autorius vardina visokius metodus, kaip tokių projektų išvengti arba juos paversti labiau suvaldomais. galbūt pradedantiems projektų vadovams praverstų aprašomas sveikas protas ir po kiekvienu skyreliu pateikiama bibliografija, bet praktiškai, tai geriau perskaityti kelias knygas apie agile, mythical man-month ir peopleware.
labiausiai sudomino paskutinis skyrelis apie simuliatorius ir "karo žaidimus": kelių dienų nevykusio projekto inscenizavimas su tikslu pasimokyti ir apsiprasti. turėtų būti įdomus potyris. mane asmeniškai labai domina įvairūs edukaciniai žaidimai, kuriuos prasmingai galėtų žaisti developerių komanda. tiek realiame projekte, tiek tymbildingo užsiėmimuose. pavyzdžiui kaip planavimo pokeris, ar neseniai mūsų tymbildinge estų konsultantų pateiktas pratimas įliustruojantis kontroliuojančio vadovavimo neveiksnumą. niekaip nesugalvoju, kaip galima būtų tokius užsiėmimus susigūglinti, nes "software development games" duoda visai ne tuos rezultatus ;]
labai norėčiau surasti užsiėmimų, kurie padėtų suvokti iteracijų ir timeboxing svarbą. vienas iš variantų – kane mar aprašytas kamuoliukų žaidimas. bet reiktų rasti dar bent kelis, nes epic fail atveju nebus jokios alternatyvos ;]
tėkšt
labai nustebau aptikęs knygyne naują nick hornby knygą – slam. taip neseniai pabaigiaus skaityti jo ankstesnę knygą, todėl dar nesitikėjau išvysti naujos. ši, kaip ir kitos niko knygos, labai lengvai susiskaito, bet, man pasirodė, kad yra šiek tiek sukonstruota, o ne lengvai parašyta. neįtikinamas yra pagrindinio herojaus susižavėjimas tony hawk ir jo sapniniai apsilankymai ateityje. bet situacijos linksmos, o dialogai šmaikštūs, todėl tie, kuriems patiko ankstesnės jo knygos, džiaugsis ir šia, tikrai ne geriausia nick hornby knyga.
ne, tai nėra knyga apie riedlentistus, tai knyga apie paauglius, kurie užsitaiso vaiką ir bando su tuo susigyventi. kaip supratau, tai gana aktuali UK bėda, todėl nikas groja ant populiarios temos.
kilogramai knygų
niekaip nesusiruošiau susiregistruoti per paskutinį pusmetį perskaitytų knygų. tai tapo net savotišku bloku. dabar išsikuopęs, tikiuosi atvėriau čiakras naujiems įkvėpimams.
nick hornby – a long way down. šiuo metu lietuvą yra užvaldęs karas keliuose, todėl visiškai nenutuokiu, ar dar vis pirmaujame savižudybių fronte. pradėjau dirbti prie europos dangoraižio, gal pamatysiu, kaip bankrutuojantys vadybininkėliai šokinėja nuo stogo. man patiko visos niko knygos. ši irgi neišimtis. esu neskaitęs tik vienos – kažkoks muzikos albumų apžvalgų rinkinys. neperku, nes spėju, kad nepatiks ;] a long way down pasakojimas apie keturis nelaimėlius, kurie naujų metų naktį nutaria nušokti nuo kažkokio londono dangoraižio. savaime aišku, kad knygoje nėra nė vienos mirties. kartais po komiška kauke paslėpti egzistenciniai klausimai.
neil gaiman – stardust. taip – pagal šią knygą yra sukurtas filmas. ne – aš jo nemačiau. knyga gal ir nebloga, bet man joje pritrūko veiksmo. labai gražus pasakojimas ir autoriaus kalba. tai vienas iš tų autorių, kai net nieko neskaitęs labai daug tikiesi. iki šiol skaičiau tik kelis jo rašytus komiksus. iš pokalbio su autoriumi knygos gale man įstrigo viena citata: He (GK Chesterton) says that it’s not that fairy tales are true, they are more than true. And they are not true because they tell us dragons exist, since all children know in their hearts that dragons exist; they’re true because they tell us that dragons can be beaten.
kurt vonnegut – katės lopšys. numirus kurtui vonegutui, visi puolė prisipažinėti, kokie yra jo talento gerbėjai. aš manau, kad senukas buvo labai mielas, bet jo knygos man neįtinka. atskirais epizodais juokinga ir labai taiklu, bet bendras knygos siužetas ir pasakojimas kažkoks išskydęs. man rodos, kad satyra ir absurdas yra pats lengviausias rašytojui žanras. tiesiog sėdi ir beri viską, kas tik ant liežuvio sulipę. beje, bokononizmo religija man tikrai patiko, manau, kad reiktų įsteigti vietinę bažnyčią.
greg egan – schild’s ladder. jau skaičiau kelias greg egan knygas, todėl maniau, kad žinau, ko galiu tikėtis. taip tai hard scifi, bet man šiek tiek per hard: kažkur nuo knygos vidurio visiškai nebesupratau, kas ir kodėl darosi. bet man užteko ir tos dalies, kurią supratau, kad autorius nustebintų įvairiomis keistomis mintimis ir hipotezėmis. jo puslapyje pateikta mokslinė medžiaga, kuria paremtas romano mokslas, bet tai aktualu tik atkakliausiems. šios knygos viršelis yra ypatingas – baltos žvaigždelės tamsoje šviečia šlykščia žalia šviesa. aptikau, nes dažniausiai ją skaičiau tulike ;]
alastair reynolds – revelation space. vienu metu buvau išsiilgęs grandiozinės kosminės operos veikalo. tarpžvaigždiniai skrydžiai – ček, senovinių civilizacijų artefaktai -ček, tarpgalaktinės intrigos – ček, herojai su paslaptinga praeitimi – ček. vietomis autorius užsidaugiažodžiauja, bet net ir ten skaitosi labai greitai. nusipirkau net tesinį, tai svariausias pripažinimo ženklas ;]
stephen hawking – a brief history of time. praktiškai mokslinės fantastikos knyga. jau senokai norėjau paskaityti kokį nors stephen hawking tekstą. pirmoji knygos pusė man patiko, nes buvo aiški. bet po to prasidėjo kalba apie kvantinę mechaniką ir aš pamečiau autoriaus mintį. tikriausiai reiktų perskaityti dar kartą, bet man kilo įtarimas, kad dėl vietos stokos, toje temoje praleista daugelis paaiškinimų. labai netikėti buvo pamąstymai, kur naujoje kvantinėje kosmologijoje apgyvendinti dievą. nelabai jam ten yra vietos ;]
gary belsky, thomas gilovich – why smart people make big money mistakes. nutariau perskaityti kelias self-help knygeles apie finansus. ši nebloga, bet didžioji patarimų dalis besidomintiems jau bus girdėta. vietomis pasigedau grafikų ar bent jau lentelių, nes aiškinami tikrai ne patys paprasčiausi dalykai, lyginami keli pasirinkimo variantai, bet viskas dėstoma paprastu tekstu. patiko pagrindinių minčių užakcentavimai ir glaustas visų patarimų sąrašas knygos gale.
metų klausimas
jau keletą metų iš eilės the edge foundation užduoda trumpą, bet provokuojantį klausimą, į kurį atsakymus pateikia virš šimto mokslo žmonių. ne taip senai baigiau skaityti praeitų metų klausimą: “What are you optimistic about? Why?“. skaičiau ne vien tam, kad sužinočiau kažką naujo, bet ir todėl, kad pajusčiau, kokios metaproblemos kamuoja šviesiuosius protus. pasijaučiau lyg uždėjęs ranką ant mokslinės visuomenės pulso.
šiemet visiems buvo užduotas klausimas: “What have you changed your mind about? Why?“. perskaičiau tik kelis atsakymus (tokią literatūrą reikia normuoti), bet iš šių metų pasisakymų tikiuosi gana daug. tikiuosi pamatyti, kaip nauji eksperimentai ir faktai keičia priimtas nuostatas, kaip mokslas stumiasi į priekį pripažindamas ir taisydamas klaidas.
laimėtojas
jau dabar gailiuosi, kad skaitydamas jack welch – winning nepasidariau trumpo konspekto. man ši knyga labai patiko, vertėtų net kai ką pasikartoti, kad nepamirščiau. aišku, aš skaičiau vos keletą knygų apie verslą, bet ši man ypatinga tuo, kad parašyta autoriaus su tikra patirtimi. dažnai tokias knygeles rašinėja visokiausio plauko “ekspertai”, kurie kartais net nėra dirbę normalioje įmonėje. kitas labai patikęs knygos aspektas – tarp bendros filosofijos ir apmąstymų sudėti konkretūs patarimai. negaliu pakęsti, kai patarimai pateikiami visokiomis metaforomis, palyginimais arba nagrinėjant išgalvotas situacijas. džekas nevynioja nieko į vatą.
skirtingai, nei vienas mano kolega, artimiausiu metu nesiruošiu tapti si y ou, bet labai džiaugiuosi, kad perskaičiau pačiu laiku (nors galėjau ir šiek tiek anksčiau). kaip nuosaikų maištautoją mane domina visokie batshit-crazy socialistiniai įmonių valdymo metodai, bet ši knyga parodė, kad ir įprastinis į godumą orientuotas kapitalistinis valdymas turi žmogišką veidą. beje, dar kartą įsitikinau, kad sėkmę lemia laiku ir vietoje esantys žmonės.
du nykščiai į viršų.
pkmk tmblr
iškarpos iš interneto. sukauptos per tumblr.com servisą. nereguliariai ir neįpareigojančiai.
I don’t usually listen to acapella, but this contrast is entertaining.
Du hast (a cappella) (by vivavoxchoir) (found via @Zedshaw).
OFFF Barcelona 2011 Main Titles (by OFFF, let’s feed the future)
amazing ;] (via VHX)
Beat Battle 2012 - The Tournament TRAILER (via VHX)
