visos iki tol mano skaitytos oreilio knygos buvo labai techninės, todėl šita pasirodė vos ne kaip filosofijos pradžiamokslis, nes joje daugybė pamąstymų ir nuomonių, o techninės informacijos beveik nulis. pagrindinė knygos vertė, kaip ir daugelio kitų “patterns” knygų, – suteikti pavadinimai  daugeliui paieškoje naudojamų interfeiso triukų. man labiausiai patiko terminas “pogosticking” – kai paieškos rezultatų sąrašas yra neinformatyvus ir lankytojas atidarinėja kiekvieną grąžintą rezultatą.

tai trumpa ir nuotaikinga alkoholinių gėrimų visuomenėje istorija iš gėrimų entuziasto požiūrio taško. šiais laikais alkoholis labai stigmatizuotas, bet taip nutiko tik paskutiniais šimtmečiais. įdomi autorės teorija, kad labiausiai gėrimams koją pakišo automobilis. iki tol lėbautojus namo gabendavo arkliukai, kurie blogiausiu atveju nerasdavo namų, o su automobilio atsiradimu kiekvienas, sėdęs prie vairo po taurelės, yra potencialus žudikas. netikėtas pastebėjimas knygoje – žodis “pagirios” anglų kalboje atsirado tik XX amžiuje.

nežinau, ar knyga būtų nuotaikinga žmonėms, kurie iš arčiau susidūrė su alkoholizmu, bet vis tiek rekomenduoju ;]

džiaugiuosi, kad pavyko nueiti į knygos pristatymą “rene” restorane, nes tai padėjo suvokti, koks yra autoriaus santykis su šia knyga. daugybė šurmulio medijoje ir plakatai gatvėse sukelia įspūdį, kad tai labai pretenzingas leidinys. kaip supratau aš – arvydui tiesiog smagu pasidalinti su mumis savo kelių metų nauja aistra – fotografija.

taip, knyga sudaryta iš tekstų ir nuotraukų, kurie pagal arvydą yra vienodo svarbumo. bet tekstai sukurti ir publikuoti jau anksčiau, o ir jų tvarka parinkta leidinio sudarytojos sigutės. aš pats perskaičiau tik kelis puslapius, nes nesijaučiu pakankamai subrendęs, o gal nusiteikęs, tokio gylio tekstams.

rytas nėra mano stichija, todėl net pavydu žiūrėti, kokias akimirkas yra surinkęs arvydas. kaip sakė per pristatymą: “parsinešti rojaus akimirkas į pilaitės septintą aukštą.” lengvas aušros rūkas ir nuostabi gamta.  spalvotas peizažas nėra dažnai spausdinamas, todėl tik dar įdomiau. bet mane kažkas tose nuotraukose neramina, gal keistas koloritas – niuri rudeninė žaluma. gal silpnesnėse nuotraukose iššokantys skaitmenos artefaktai.

labiausiai knygos formate nepatinka, kad visų nuotraukų penktadalis perkeltas ant kito puslapio. gal reikėjo pastumti tekstą virš/po nuotrauka arba pasirinkti dar platesnį puslapio formatą, nes tas įlinkis, dalyvaujantis kiekvienoje nuotraukoje, joms tikrai kenkia.

dar užkliuvo tai, kad niekaip nesupratau, kas yra fikcija, o kas tikra istorija. negali žinoti, ar čia gudrus autoriaus spėjimas, ar seniai žinomas faktas. taip pat, visą knygą laukiau, kol pagaliau prasidės veiksmas, bet taip jo ir neužčiuopiau. gali būti, kad pritrūkau susikaupimo, nes į knygos galą visai pasimečiau ir susipainiojau, kas kur ir kodėl vyksta. dabar žiūriu į du storus šios serijos tęsinius ir nežinau, ar išdrįsiu juos atsiversti.

šiek tiek užkliuvo lietuviškas vertimas. gaila, negaliu palyginti su originalo kalba, bet, man rodos, kad milda dyke pagailėjo vertimui sofistikuotumo, nes po jos interpretacijos ian kalba naiviai, kaip kaimo vaikėzas. nepaisant to, labai rekomenduoju, aptikus šią knygą mušta kaina, nešt į kasą.

denise shekerjian – uncommon genius neprisimenu, kodėl ši knyga atsidūrė mano vyšliste, bet tikriausiai čia merlin mann’o susidomėjimo kūrybos procesais rezultatas. autorė susitiko su 40 macarthur award laimėtojų ir apklausė juos apie kūrybos procesą. išskyrus josifą brodskį, nei vienas kitas laimėtojas man nebuvo girdėtas, bet visų jų mintys buvo įdomios. knyga išleista 1990-aisiais, galbūt todėl tie žymūs humanitarai man tokie negirdėti. tai nėra interviu rinkinys, nes autorė pati analizuoja ir sistemina išsakytas mintis, ieškodama bendrų temų, o patys interviu tik cituojami kaip jos minčių fonas ar išvadų pagrindas. tikriausiai šią knygą reiktų lyginti su malcolm gladwell – outliers, bet pastarosios dar neskaičiau.

dainius kinderis – atgal į afriką. labai įdomi, bet liūdna knyga. mažai džiaugsmo dainiaus kelionėje – vien nuovargis, bėdos ir skubėjimas. o gal tiesiog trūko noro suguldyti gerąją kelionės pusę į puslapius. labai patiko nuotraukos – vien dėl jų ir užsispyriau perskaityti šią knygą.

alastair reynolds – chasm city. tai antra knyga iš relevation space serijos. šiek tiek neramu imti į rankas kokios nors knygos tęsinį – galbūt autoriui pasibaigė fantazija, todėl jis nutarė išnaudoti savo jau sukurtą visatą ir marinuoti senus personažus naujuose nelogiškuose nuotykiuose. taip, visata pernaudota, bet knyga kitokia ir su skirtingu užmoju nei pirmoji. nepasikeitė tik begalinis autoriaus noras aprašinėti siužeto neliečiančias smulkmenas, todėl knyga ir vėl ties šešiais šimtais puslapių.

iš pirmo žvilgsnio al gore – assault on reason atrodė nebloga knyga: alas apžvelgs, kaip ir kodėl iš politinio gyvenimo dingo argumentais grįstas mąstymas, galbūt net pateiks vieną kitą pasiūlymą, kaip atstatyti gyvenimą į savo vėžes. deja, bet čia yra verksnio knyga, kuri turėtų vadintis “dėl visko kaltas bušas”. skyrius po skyriaus yra vardinami visokie bušo administracijos prasižengimai, atrodo, kad jis jau seniausiai turėjo pūti cypėje, bet nėra užsiiminta, kas ir kaip bandė priešintis gwb nutarimams. kodėl neveikia teisinės priemonės? kodėl vienintelis alo siūlomas išsigelbėjimas – internetas?

alan moore & dave gibbons – watchmen. ne, aš dar nemačiau filmo, bet suprantu tuos, kurie, nesusipažinę su istorija, po filmo lieka wtf. aš pats, perskaitęs visą knygą, irgi buvau wtf. tikriausiai reikia suvalgyti ne vieną komikbuką, kad suprastum, kiek šis alan moore epas išsiskiria iš minios. superherojai, neturintys jokių galių tik kostiumus. veiksmas prasidedantis, kai viską apibrėžiantys įvykiai jau praeityje. koloritas ir proporcijos rėkte rėkiantys – aštuonesdešimtieji ;]

su sąlyga, kad pagaliau susipirkau visas the bridge trilogijos dalis, nutariau užtvirtinimui antrą kartą perskaityti william gibson sprawl trilogiją: neuromancer, count zero, mona lisa overdrive. mano asmeninis šios trijulės favoritas yra count zero. dvidešimties metų senumo gibsono ateitis vis dar veža.

kalėdoms nusipirkome nikon d80 (tema, verta atskiro įrašo), todėl nutariau, kad reikia pasigilinti savo menkas foto žinias. pirma pakliuvus knyga scott kelby – skaitmeninė fotografija pasirodė besanti labai apgaulinga. pavarčius patinka, kad yra daug fotografijų ir tekstas aiškus, bet skaitant iš eilės, paaiškėja, kad debiliškas humoras nesiverčia į lietuvių kalbą, o autorius įsikibęs profesionalaus ryškumo nori jums parduoti tris tripodus ir visą studijos apšvietimo įrangą, bei nors kartą kiekviename skyriuje priminti, kad jis yra parašęs tridešimt penkias fotošopo knygas. nesiginčysiu, buvo ir keletas gerų patarimų, bet šiaip knyga skirta visiškiems pradedantiesiems, kuriems tikriausiai sunku bus perprasti autoriaus manierą. antrąją skoto knygą baigiu perskaityti rimi, pastoviniuodamas dešimčiai puslapių per kartą.

joe farace & barry staver – better available light digital photography. pagal viršelį ir pavadinimą klaidingai tikėjausi, kad knyga bus apie fotografiją vakarop ir naktį. bet pasirodė, kad tai knyga apie digital workflow, aplenkianti blykstes ir fotostudiją. ši knyga man paliko žymiai geresnį įspūdį, nei skoto bestseleris, nes parašyta išsamiau ir nuoširdžiau. labai juokinga, kai tarp visų skyrelių apie triukšmą, greitus stiklus ir trikojus yra įterpiamas labai rimtas skyrius apie vestuvių fotografiją. dabar patikrinau – knyga 2009 leidimo, todėl visos aprašomos programos dar neturėtų būti pasenę. šiek tiek užkliuvo dalis “beskonių” iliustracijoms paimtų nuotraukų, bet tai gali būti mano piratinio pdf gliukai.

manau, kad ši knyga dar ilgai nepraras savo aktualumo. nebent atsitiks kažkoks stebuklas ir visa it industrija per naktį pakeis požiūrį į save. jau daugiau kaip penkiasdešimt metų žmonės kuria programas, bet kartais atrodo, kad kiekvienas naujas projektas viską atradinėja nuo pat pradžių. didžioji roberto išvardintų fundamentalių faktų dalis yra akivaizdi, bet tai netrukdo jiems būti ignoruojamiems. aš suprantu, kad užsakovai ir klientai gali turėti keistą įsivaizdavimą apie sistemų kūrimą, bet mane stebina, kad žmonės, kurie nebe pirmus metus dirba šitoje sferoje ir, tikriausiai, jau ne kartą buvo gyvenimo pamokyti, nesugeba susimąstyti, kad, galbūt, kai kurie jų įsitikinimai nėra teisingi.

man pačiam netikėti buvo du faiktai:

• the answer to a feasability study is almost always "yes". tiesiog niekad nesusimąsčiau šituo klausimu bendresniame kontekste. pats dalyvavau ir stebėjau kelis proof of concept tyrimus. programuotojai dažniausiai persiversdavo per galvą, bet užduotį įvykdydavo, todėl iki managemento nukeliaudavo riebus “yes”. nors priekinės linijos raportas būdavo: “dirbome per šikną, produktas apgailėtinas”.
• maintenance is a solution – not a problem. šis faktas apsuko mano suvokimą 180 laipsnių. visada laikydavau projekto palaikymo fazę neišvengiama blogybe, bet robertas tvirtina, kad tai yra labai svarbi, vertę kurianti veikla.

iš pateiktų klaidingų industrijos įsitikinimų, man labiausiai įstrigo šis:

• you teach people how to program by showing them how to write programs. tai ir man visada buvo pati keisčiausia programavimo mokymo dalis – niekas niekada neliepė ir net nekvietė pasižiūrėti tikrai gerai parašytų programų. visada tik patys rašėm rašėm rašėm…

siūlau visiems besidomintiems paskaityti šią knygą. ji tikrai nedidelės apimties, o pamąstyti yra apie ką.

autoriaus užmanymas tikrai įdomus, visos istorijos tarpusavyje šiek tiek susijusios – vidurinės turi nuorodų į išorines. jos parašytos skirtinga forma (dienoraštis, laiškai, scenarijus, pasakojimas) ir skirtingais, nuo laikmečio priklausančiais, kalbos stiliais. seniausio ir labiausiai ateityje teksto kalbą skaityti sunkoka, bet kiti skaitosi lengvai.

pačios istorijos nėra labai ypatingos, bet perpintos jos įdomesnės, nei kiekviena atskirai.

po keletos pirmųjų puslapių norėjau mesti knygą lauk, nes tai buvo visiškai ne tai, ko tikėjausi. aš maniau, kad po konceptualios gtd knygos deividas pateiks konkrečių patarimų ir pavyzdžių. tačiau jis sugebėjo dar labiau pakelti savo tekstų abstrakcijos lygį. susikaupiau ir perskaičiau visą knygą. maždaug ties pirmu trečdaliu apėmė nuotaika, kad skaitau kažkokius meditacinius tekstus. ši knyga, tai naujienlaiškių, kurie buvo siunčiami visiems užsiregistravusiems davidco svetainėje, rinkinys. neperskaičius pirmosios knygos, šie tekstai yra praktiškai beverčiai. kadanors, kai bus labai gūdu, sviesiu šią knygą ant žemės ir skaitysiu atsivertusį atsitiktinį skyrelį.