nepametęs neieškok
labai laiku pakliuvo po ranka Peter Morville, Jeffery Callender – Search Patterns knyga. norėjau susipažinti, kaip daromi paieškos puslapiai ir kokios dabar yra tendencijos. tikėjausi ir šiek tiek techninės analizės: kaip ta paieška įgyvendinama ir kaip tai atsiliepia interfeisams. knygelė plona, parašyta stambiu tekstu ir pilna iliustracijų, todėl čia vos kelių valandų skaitalas. jei nors kiek domina šita sritis, tai galima greit susipažinti.
visos iki tol mano skaitytos oreilio knygos buvo labai techninės, todėl šita pasirodė vos ne kaip filosofijos pradžiamokslis, nes joje daugybė pamąstymų ir nuomonių, o techninės informacijos beveik nulis. pagrindinė knygos vertė, kaip ir daugelio kitų “patterns” knygų, – suteikti pavadinimai daugeliui paieškoje naudojamų interfeiso triukų. man labiausiai patiko terminas “pogosticking” – kai paieškos rezultatų sąrašas yra neinformatyvus ir lankytojas atidarinėja kiekvieną grąžintą rezultatą.
gėrimo džiaugsmas
barbara holland – the joy of drinking yra geriausia mano kada nors skaityta knyga apie alkogolį. didžiausiam skaitymo malonumui reikėtų turėti patogų fotelį ir ramiais vakarais versti puslapį po puslapio, būtinai su gėrimu rankoje. aišku knyga trumpa ir greit skaitosi, todėl užteks vos keliems vakarams arba valandoms.
tai trumpa ir nuotaikinga alkoholinių gėrimų visuomenėje istorija iš gėrimų entuziasto požiūrio taško. šiais laikais alkoholis labai stigmatizuotas, bet taip nutiko tik paskutiniais šimtmečiais. įdomi autorės teorija, kad labiausiai gėrimams koją pakišo automobilis. iki tol lėbautojus namo gabendavo arkliukai, kurie blogiausiu atveju nerasdavo namų, o su automobilio atsiradimu kiekvienas, sėdęs prie vairo po taurelės, yra potencialus žudikas. netikėtas pastebėjimas knygoje – žodis “pagirios” anglų kalboje atsirado tik XX amžiuje.
nežinau, ar knyga būtų nuotaikinga žmonėms, kurie iš arčiau susidūrė su alkoholizmu, bet vis tiek rekomenduoju ;]
melancholijos archipelagai
mano vienintelė pažintis su arvydu šliogeriu – jo kontraversiški pasisakymai delfio interviu bei įvairios nuogirdos apie grandiozinį niekio veikalą. todėl, gavęs progą susipažinti su jo nauja knyga “melancholijos archipelagai“, iš karto sutikau. juo labiau, kad jis pasirodo irgi užsikrėtė fotografijos liga, o mano fotoknygų kolekcija dar labai skurdi.
džiaugiuosi, kad pavyko nueiti į knygos pristatymą “rene” restorane, nes tai padėjo suvokti, koks yra autoriaus santykis su šia knyga. daugybė šurmulio medijoje ir plakatai gatvėse sukelia įspūdį, kad tai labai pretenzingas leidinys. kaip supratau aš – arvydui tiesiog smagu pasidalinti su mumis savo kelių metų nauja aistra – fotografija.
taip, knyga sudaryta iš tekstų ir nuotraukų, kurie pagal arvydą yra vienodo svarbumo. bet tekstai sukurti ir publikuoti jau anksčiau, o ir jų tvarka parinkta leidinio sudarytojos sigutės. aš pats perskaičiau tik kelis puslapius, nes nesijaučiu pakankamai subrendęs, o gal nusiteikęs, tokio gylio tekstams.
rytas nėra mano stichija, todėl net pavydu žiūrėti, kokias akimirkas yra surinkęs arvydas. kaip sakė per pristatymą: “parsinešti rojaus akimirkas į pilaitės septintą aukštą.” lengvas aušros rūkas ir nuostabi gamta. spalvotas peizažas nėra dažnai spausdinamas, todėl tik dar įdomiau. bet mane kažkas tose nuotraukose neramina, gal keistas koloritas – niuri rudeninė žaluma. gal silpnesnėse nuotraukose iššokantys skaitmenos artefaktai.
labiausiai knygos formate nepatinka, kad visų nuotraukų penktadalis perkeltas ant kito puslapio. gal reikėjo pastumti tekstą virš/po nuotrauka arba pasirinkti dar platesnį puslapio formatą, nes tas įlinkis, dalyvaujantis kiekvienoje nuotraukoje, joms tikrai kenkia.
lėtasis gyvsidabris
mano skaitykloje šventė, nes pagaliau pabaigiau neal stephenson – quicksilver. turėjau būti perspėtas, vos pastebėjęs, kad knyga ne apie dabar ir rytoj, bet apie 1600-uosius. bet autorius man labai užrekomenduotas, o jo snowcrash buvo puikus skaitalas, netgi kvailam lietuviškam vertime. o, anglosaksiškas dieve, kiek aš privargau, kol pagaliau įveikiau šį pusstorį peiperbeką. puikiai įsivaizduoju, kad ši knyga gali patikti, bet man pritrūko kelių pasiruošimo žingsnių: neišmanau to laikmečio istorijos, niekad nesu buvęs londone, manęs nedomina kruopštūs daiktų ir vietų aprašinėjimai.
dar užkliuvo tai, kad niekaip nesupratau, kas yra fikcija, o kas tikra istorija. negali žinoti, ar čia gudrus autoriaus spėjimas, ar seniai žinomas faktas. taip pat, visą knygą laukiau, kol pagaliau prasidės veiksmas, bet taip jo ir neužčiuopiau. gali būti, kad pritrūkau susikaupimo, nes į knygos galą visai pasimečiau ir susipainiojau, kas kur ir kodėl vyksta. dabar žiūriu į du storus šios serijos tęsinius ir nežinau, ar išdrįsiu juos atsiversti.
fotografija: trumpa istorija
nukainuotoje lentynoje radau visai neblogą knygą – ian jeffrey – fotografija: trumpa istorija. mane sudomino tai, kad knygoje tarp teksto yra ir daug fotografijų, iš jų – keletas net spalvotų. svarbiausias autoriaus pabrėžiamas akcentas – knyga ne apie aparatus ir chemiją, bet apie tai, kas yra nuotraukose ir fotografų galvose. norėčiau paskaityti ką nors panašaus apie dabartinius laikus, nes ši knyga užsibaigia aštuoniasdešimtaisiais. daugybė pavardžių, daugelį pamiršau vos perskaitęs, tikriausiai reiktų perverst dar kartą ir pasigūglinti nuotraukų pavyzdžių. nors nuotraukų knygoje daug, bet dažnai neįdėtos tos, apie kurias sukasi tekstas, arba ne tų autorių apie kuriuos daugiausiai šnekama. nors ir taip aišku, kad toks leidinys yra copyright košmaras.
šiek tiek užkliuvo lietuviškas vertimas. gaila, negaliu palyginti su originalo kalba, bet, man rodos, kad milda dyke pagailėjo vertimui sofistikuotumo, nes po jos interpretacijos ian kalba naiviai, kaip kaimo vaikėzas. nepaisant to, labai rekomenduoju, aptikus šią knygą mušta kaina, nešt į kasą.
adamso kamera
atsikandęs skoto kelbio, mečiausi į kitą kraštutinumą – perskaičiau ansel adams – the camera. tai buvo netikėtai įdomi knyga. senukas iš aštuonesdešimtųjų turi ką pasakyti skaitmeniniams anūkams. pagaliau išsiaiškinau, kame yra didžiųjų kamerų žavesys ir kam reikdavo apsigobti juoda paklode prie senoviškos fotodėžės. nors didžiosioms kameroms skirta daugokai dėmesio, bet šiaip turėtų būti įdomu visiems besidomintiems. žmonėms su matematiniais sutrikimais knygos gale pateiktos objektyvų parametrų skaičiavimo formulės, o pats tekstas aiškus ir pateikta gerų pavyzdžių. planuoju paskaityti ir antrąją šios trilogijos dalį – “negatyvas”.
knygų lentynėlė
dar vienas perskaitytų knygų užregistravimas urmu! šiuo metu darau skaitymo pertrauką, todėl skaitau tik tris knygas vienu metu ;] ateina naujas kritusio dolerio amazono siuntinys, o aš nespėjau perskaityti senojo…
denise shekerjian – uncommon genius neprisimenu, kodėl ši knyga atsidūrė mano vyšliste, bet tikriausiai čia merlin mann’o susidomėjimo kūrybos procesais rezultatas. autorė susitiko su 40 macarthur award laimėtojų ir apklausė juos apie kūrybos procesą. išskyrus josifą brodskį, nei vienas kitas laimėtojas man nebuvo girdėtas, bet visų jų mintys buvo įdomios. knyga išleista 1990-aisiais, galbūt todėl tie žymūs humanitarai man tokie negirdėti. tai nėra interviu rinkinys, nes autorė pati analizuoja ir sistemina išsakytas mintis, ieškodama bendrų temų, o patys interviu tik cituojami kaip jos minčių fonas ar išvadų pagrindas. tikriausiai šią knygą reiktų lyginti su malcolm gladwell – outliers, bet pastarosios dar neskaičiau.
dainius kinderis – atgal į afriką. labai įdomi, bet liūdna knyga. mažai džiaugsmo dainiaus kelionėje – vien nuovargis, bėdos ir skubėjimas. o gal tiesiog trūko noro suguldyti gerąją kelionės pusę į puslapius. labai patiko nuotraukos – vien dėl jų ir užsispyriau perskaityti šią knygą.
alastair reynolds – chasm city. tai antra knyga iš relevation space serijos. šiek tiek neramu imti į rankas kokios nors knygos tęsinį – galbūt autoriui pasibaigė fantazija, todėl jis nutarė išnaudoti savo jau sukurtą visatą ir marinuoti senus personažus naujuose nelogiškuose nuotykiuose. taip, visata pernaudota, bet knyga kitokia ir su skirtingu užmoju nei pirmoji. nepasikeitė tik begalinis autoriaus noras aprašinėti siužeto neliečiančias smulkmenas, todėl knyga ir vėl ties šešiais šimtais puslapių.
iš pirmo žvilgsnio al gore – assault on reason atrodė nebloga knyga: alas apžvelgs, kaip ir kodėl iš politinio gyvenimo dingo argumentais grįstas mąstymas, galbūt net pateiks vieną kitą pasiūlymą, kaip atstatyti gyvenimą į savo vėžes. deja, bet čia yra verksnio knyga, kuri turėtų vadintis “dėl visko kaltas bušas”. skyrius po skyriaus yra vardinami visokie bušo administracijos prasižengimai, atrodo, kad jis jau seniausiai turėjo pūti cypėje, bet nėra užsiiminta, kas ir kaip bandė priešintis gwb nutarimams. kodėl neveikia teisinės priemonės? kodėl vienintelis alo siūlomas išsigelbėjimas – internetas?
alan moore & dave gibbons – watchmen. ne, aš dar nemačiau filmo, bet suprantu tuos, kurie, nesusipažinę su istorija, po filmo lieka wtf. aš pats, perskaitęs visą knygą, irgi buvau wtf. tikriausiai reikia suvalgyti ne vieną komikbuką, kad suprastum, kiek šis alan moore epas išsiskiria iš minios. superherojai, neturintys jokių galių tik kostiumus. veiksmas prasidedantis, kai viską apibrėžiantys įvykiai jau praeityje. koloritas ir proporcijos rėkte rėkiantys – aštuonesdešimtieji ;]
su sąlyga, kad pagaliau susipirkau visas the bridge trilogijos dalis, nutariau užtvirtinimui antrą kartą perskaityti william gibson sprawl trilogiją: neuromancer, count zero, mona lisa overdrive. mano asmeninis šios trijulės favoritas yra count zero. dvidešimties metų senumo gibsono ateitis vis dar veža.
kalėdoms nusipirkome nikon d80 (tema, verta atskiro įrašo), todėl nutariau, kad reikia pasigilinti savo menkas foto žinias. pirma pakliuvus knyga scott kelby – skaitmeninė fotografija pasirodė besanti labai apgaulinga. pavarčius patinka, kad yra daug fotografijų ir tekstas aiškus, bet skaitant iš eilės, paaiškėja, kad debiliškas humoras nesiverčia į lietuvių kalbą, o autorius įsikibęs profesionalaus ryškumo nori jums parduoti tris tripodus ir visą studijos apšvietimo įrangą, bei nors kartą kiekviename skyriuje priminti, kad jis yra parašęs tridešimt penkias fotošopo knygas. nesiginčysiu, buvo ir keletas gerų patarimų, bet šiaip knyga skirta visiškiems pradedantiesiems, kuriems tikriausiai sunku bus perprasti autoriaus manierą. antrąją skoto knygą baigiu perskaityti rimi, pastoviniuodamas dešimčiai puslapių per kartą.
joe farace & barry staver – better available light digital photography. pagal viršelį ir pavadinimą klaidingai tikėjausi, kad knyga bus apie fotografiją vakarop ir naktį. bet pasirodė, kad tai knyga apie digital workflow, aplenkianti blykstes ir fotostudiją. ši knyga man paliko žymiai geresnį įspūdį, nei skoto bestseleris, nes parašyta išsamiau ir nuoširdžiau. labai juokinga, kai tarp visų skyrelių apie triukšmą, greitus stiklus ir trikojus yra įterpiamas labai rimtas skyrius apie vestuvių fotografiją. dabar patikrinau – knyga 2009 leidimo, todėl visos aprašomos programos dar neturėtų būti pasenę. šiek tiek užkliuvo dalis “beskonių” iliustracijoms paimtų nuotraukų, bet tai gali būti mano piratinio pdf gliukai.
f knyga
nepaisant to, kad nesu jeff atwood skaitytojas, bet kartais ten užklystu per kitų žmonių nuorodas. jo paminėta robert l. glass – facts and fallacies of software engineering knyga mane sudomino. autorius norėjo šią knygą pavadinti “Fifty-Five Frequently Forgotten Fundamental Facts (and a Few Fallacies) about Software Engineering”. tikėjosi, kad ji tada taps žinoma kaip “the f book” ;]
manau, kad ši knyga dar ilgai nepraras savo aktualumo. nebent atsitiks kažkoks stebuklas ir visa it industrija per naktį pakeis požiūrį į save. jau daugiau kaip penkiasdešimt metų žmonės kuria programas, bet kartais atrodo, kad kiekvienas naujas projektas viską atradinėja nuo pat pradžių. didžioji roberto išvardintų fundamentalių faktų dalis yra akivaizdi, bet tai netrukdo jiems būti ignoruojamiems. aš suprantu, kad užsakovai ir klientai gali turėti keistą įsivaizdavimą apie sistemų kūrimą, bet mane stebina, kad žmonės, kurie nebe pirmus metus dirba šitoje sferoje ir, tikriausiai, jau ne kartą buvo gyvenimo pamokyti, nesugeba susimąstyti, kad, galbūt, kai kurie jų įsitikinimai nėra teisingi.
man pačiam netikėti buvo du faiktai:
- the answer to a feasability study is almost always "yes". tiesiog niekad nesusimąsčiau šituo klausimu bendresniame kontekste. pats dalyvavau ir stebėjau kelis proof of concept tyrimus. programuotojai dažniausiai persiversdavo per galvą, bet užduotį įvykdydavo, todėl iki managemento nukeliaudavo riebus “yes”. nors priekinės linijos raportas būdavo: “dirbome per šikną, produktas apgailėtinas”.
- maintenance is a solution – not a problem. šis faktas apsuko mano suvokimą 180 laipsnių. visada laikydavau projekto palaikymo fazę neišvengiama blogybe, bet robertas tvirtina, kad tai yra labai svarbi, vertę kurianti veikla.
iš pateiktų klaidingų industrijos įsitikinimų, man labiausiai įstrigo šis:
- you teach people how to program by showing them how to write programs. tai ir man visada buvo pati keisčiausia programavimo mokymo dalis – niekas niekada neliepė ir net nekvietė pasižiūrėti tikrai gerai parašytų programų. visada tik patys rašėm rašėm rašėm…
siūlau visiems besidomintiems paskaityti šią knygą. ji tikrai nedidelės apimties, o pamąstyti yra apie ką.
debesų atlasas
prisipažinsiu, david mitchell – cloud atlas nusipirkau tik dėl patikusio viršelio. pavartęs puslapius nutariau, kad tai bus apsakymų rinkinys, bet gerokai klydau. knygos struktūra primena matriošką – šeši skirtingi pasakojimai sudėti vienas į kitą.
autoriaus užmanymas tikrai įdomus, visos istorijos tarpusavyje šiek tiek susijusios – vidurinės turi nuorodų į išorines. jos parašytos skirtinga forma (dienoraštis, laiškai, scenarijus, pasakojimas) ir skirtingais, nuo laikmečio priklausančiais, kalbos stiliais. seniausio ir labiausiai ateityje teksto kalbą skaityti sunkoka, bet kiti skaitosi lengvai.
pačios istorijos nėra labai ypatingos, bet perpintos jos įdomesnės, nei kiekviena atskirai.
visada gatavas
po to, kai perskaičiau gtd bibliją, norėjosi daugiau informacijos. deja, bet david allen yra išleidęs tik dvi knygas (bet jau labai greitai bus ir trečia). ilgai dairiausi knygynuose, bet david allen – ready for anything rasti buvo sunku. kai paveda plytos ir cementas, į pagalbą skuba ponas amazonas.
po keletos pirmųjų puslapių norėjau mesti knygą lauk, nes tai buvo visiškai ne tai, ko tikėjausi. aš maniau, kad po konceptualios gtd knygos deividas pateiks konkrečių patarimų ir pavyzdžių. tačiau jis sugebėjo dar labiau pakelti savo tekstų abstrakcijos lygį. susikaupiau ir perskaičiau visą knygą. maždaug ties pirmu trečdaliu apėmė nuotaika, kad skaitau kažkokius meditacinius tekstus. ši knyga, tai naujienlaiškių, kurie buvo siunčiami visiems užsiregistravusiems davidco svetainėje, rinkinys. neperskaičius pirmosios knygos, šie tekstai yra praktiškai beverčiai. kadanors, kai bus labai gūdu, sviesiu šią knygą ant žemės ir skaitysiu atsivertusį atsitiktinį skyrelį.
pkmk tmblr
iškarpos iš interneto. sukauptos per tumblr.com servisą. nereguliariai ir neįpareigojančiai.
(via mid)
In technology, once you have bad programmers, you’re doomed. I can’t think of an instance where a company has sunk into technical mediocrity and recovered. Good programmers want to work with other good programmers. So once the quality of programmers at your company starts to drop, you enter a death spiral from which there is no recovery
What Happened to Yahoo (via bijan)
The fight is won or lost far away from witnesses—behind the lines, in the gym, and out there on the road, long before I dance under those lights.
Muhammad Ali (via kareem)
Convince a hundred monkeys to leave their typewriters and abandon their efforts to write Shakespeare and give them a lomo-lca and you’ll eventually get the gallery of the lomo site.
DarkDaze gets to the party disappointingly late - “Don’t Think Just Shoot” -or why “All that…
This is a dog dancing the merengue, you’re welcome.
Trent Reznor & Atticus Ross – Hand Covers Bruise (no piano)
The first song from Trent Reznor’s Social Network Score.
Yup, that’s dark.
Photo Series of the Day: “Inside Mad Men” — Rolling Stone magazine goes behind the scenes.
[rollingstone.]
Yes, yes, and yes. This is wonderful.
At the end of Glass Jars, I take the glass jar from the Mohlers’ porch—and what I didn’t mention in the video is, I also took two college yearbooks. I mean, I stole them. It’s a criminal act. I always laugh, because there are these books on Zen photography at Barnes & Noble. I think photography is the most anti-Zen activity. It’s all about stopping time, possessing things, holding onto them. And you know, if my goal was to be a healthy person, photography would not be the thing. I have this joke about becoming a binoculographer: you go around and look at the world without photographing. That would be a spiritually healthy way of taking things in. But this wanting to possess it is not so healthy.
Visual Arts » Dismantling My Career: A Conversation with Alec Soth (via lapuravidagallery)
