vasara 9×13

2003.11.10 00:00 kelionės pezalai (3)

nesenai suskanavau nuotraukas iš praeitų metų kelionės po europą. už tą patį sukėliau ir senus tos kelionės įrašus į vieną vietą.

dar ta proga pabandžiau apsieiti be lentelių, o vien tik su css. visų pirma, tai reikia daug mokytis ir praktikuotis, o visų antra, nematau kodėl. puiki skepticizmo dozė pamišusiems dėl css layoutų.

tatrai’2003 #6

2003.10.27 02:28 kelionės pezalai (0)

kažkaip sugebėjau per savaitgalį galingai susipainioti laike. dabar nesimiega. jau ir nebesiskaito, tai nutariau pats parašyti. net pačiam įdomu ar ką beprisimenu.

nežinau kodėl nutariau rašyti esamuoju laiku, bet kaip yra tegul ir būna.
praeitą kartą palikau save miegantį slovakijos sostinėje bratislavoje ant dunojaus kranto :)

šeštadienis. 26.
keltis neskubam, nors rytiniai urbanosportininkai jau risnoja takeliu aukščiau, o dėdulės žvejai pagiringai šliaužia takeliu žemiau. išsiridenam iš palapinės ir gulinėjam, kol ji džiūsta kaitrioje saulutėje. ne, mes neapsimyžom nuo slovakiško alaus, tiesiog ji dar drėgna nuo praeitos nakties lietaus. pagaliau susipakuojam šmutkes ir šliaužiam į centrą. prausiuosi fontane. labai didelis noras atsigaivinti alumi ir skaniai papusryčiauti, nes diena jau gerai įdienojus. tikrinu visų barųkavinių menių pakeliui, bet mums per brangu. pagaliau prieiname vakarykštę piceriją. užkandam ir neriam žemyn į supermarketą. agurkas sūris dešra duona alus alus mineralinis. įžvelgiame žemėlapyje, kad nuostabus išradimas tramvajus gali mus nuvežti į patį miesto pakraštį netoli trasos. dar žemėlapyje matom didelį vandens telkinį su smėlėtais paplūdymiais. “zlate pieski”. pasiutusiai karšta, todėl nutariame, kad kelios valandos prie vandens/vandenyje mums labai pravers. važiuojame tramvajumi. ilgokai. lipame su visais. einame paskui visus. ops varteliai ir pinigų nukratymo punktas. karšta ir mums nebrangu, todėl patenkame prie vandens. auksinio smėliuko nelabai matyt, tik žmonių kirbalynė kaip palangoje. neišdrįstame eit į vandenį su muilu, tai tik šiaip turškiamės geriam alų skaitom knygas dar gulim geriam alų valgom.

vakarėja, tad traukiam link trasos. grįžtam iki greitkelio. matosi keli tranzuotojai, bet pagal žemėlapį už kilometro ar daugiau stambi sankryža. pakeliui aptinkam dar vieną didelį vandens telkinį. neapmokestintą. truputį apmaudu, bet nesmarkiai. aš vos nenukreipiu mūsų klaidinga kryptimi, bet menesis išlaiko kursą. įsitaisome puikioje vietoje ant trasos – sueina du keliai į vieną, gerai matomės, yra vietos sustoti. bet niekas nestoja. gal po valandos praeina vyrukas, kuris balsavo prie zlate peski. kelias iki čia tolimas, tai reiškias jam ten tikrai nesisekė. dabar nepamenu, bet rodos pristabdom keletą nepakeleivingų mašinų. kol pagaliau sustoja bordinis autobusiukas ir iššoka basas ilgaplaukis su akinukais rokeris. autobusiukas priguldytas garso aparatūros. matyt važiuoja į kokį renginį. spaudžia kiek gali. visu garsu sukasi bliuzo kasetė. gal už kelių kilometrų aplenkiame vyruka balsuotoją, kruis sau ramiai žygiuoja toliau. matyt nusprendė, kad jam šįvakar su mašinomis nepakeliui. iš vairuotojo supratau, kad pavež kažkur labai netoli, tad esam pasiruošę bet kada išokti lauk. bet vis važiuojame ir važiuojame. sustojame degalų ir vėl važiuojame. kyla jausmas, kad varome į varnių bliuzo festivalį. pagaliau jis nusuka į pieštany ir mus palieka ant trasos. nuo pylimo matosi vandens telkinys, tad blogiausiu atveju eisim ten nakvoti. kitoje pusėje jau matosi prasidedantys kalnai. palaipsniui ateina suvokimas, kad esame netoli kelionės tikslo. stabdeli kelios nepakeleivingos mašinos. bet mes dar turime vilties. jau visai vakarėjant sustoja lenkų porelė, kuri grįžinėja namo. jie kažkur suks iš kelio, bet mums su jais ganėtinai pakeliui. džiugios išimties atveju su jais šnekamės ne slavopolska kalba, o angliškai. vairuotojo žmona ryža ryža ir strazdanota. sukasi kažkokia šūdchoralfolko kasetė, kuri įdomi tik pirmąją minutę. vairuotojui matyt irgi ne prie širdies ši ryža ryža muzika, tad jis vis pabrowsina po radiją, bet krepomagnetola negaudo jokių bangų. jau temstant paleidžia mus už 11km iki žilinos.

nusileidžiam po tiltu ir einam keliuku palei upę. aš siūlau miegot po tiltu, bet neįtikinamai. keliukas niekur įtikinamai irgi neveda. pasilipam šlaitu ir atsiduriam javų lauke, už kurio kyla devinaukščiai. manyje prabunda berniuko, kuris niekad nebuvo skautu, gamtos šauksmas ir aš siūlau miegoti be palapinės, motyvuodamas tuo, kad iš tų devynaukščių įtariai atrodysim. gulam į traktoriaus vėžes. verdam taivanietiškus makaronus ant menesio primuso. geriam alų. žiūrim į žvaigždes ir devinaukščių lempeles. sukioju radiją ir užmiegu.

tatrai’2003 #5

2003.08.18 03:33 kelionės pezalai (3)

rašyti nelabai kada yra, jau atsibodo ir po truputį užsimiršta. bet štai dar viena serija.

bratislava…

penktadienis. 25.
rytas. lašnoja. žvilgt į laikrodį – 9. pofik. nėra kur skubėti – bratislava čia pat. laukiam kol nurims lietus. gulim miegam bezdam. žvilgt – 12. lietus baigėsi. pusrytėliai. susipakuojam, einam link trasos. neužtrunkame ir sėdime prabangiame volvo. dar nesu matęs tiek mygtukų vienoje vietoje. ten, kur turėtų būti radija, yra mygtukai kondicionieriui, cd changeriui, kasetnikui, radijai ir visi telefono mygeliai. atveža beveik į patį centrą. žygiuojam iki pirmo bankomato. įkišu. “invalid card”. neduoda nė jokio mygtuko paspausti. įkiša menesis. ok. palyginam korteles. vienodos. maniškė tik labiau padėvėta. pakeliui nusiperkam bratislavos žemėlapį. užeinu į banką. “bankomat jest? net?”. maloni mergina palydi mus lauk ir duoda nurodymus iki bankomatų. prie vieno jau buvome, prie kito dar būsime. randam krūvą bankomatų, bet mano kortelė visur invalid. gyvensiu iš menesio kišenės. atėjo laikas alui. sėdame lauko kavinėje, vartau meniu. “jedla jest?”, – “net”. ok. einame kitur. visur iškabos į kažkokią piceriją, bet, kiek beeitume pagal ženklus, vis nurodyta 200-300m. lendu žvalgybon į kažkokį kabakėlį, bet kiek einu vis gilyn ir tolyn koridoriumi. visai nejauku, todėl, net nepriėjęs patalpos, suku atgal. parkelis nusėstas bomžais. pakliūname į sovietmečiu alsuojančią valgyklą. kadangi esame užsieniečiai, paradavėjos lepina dėmesiu. menesis, prieš pirkdamas, gauna paragauti vietinio kolos klono “kofola”. tampomės po miestą. sėdam alaus, bet niekas neateina aptarnauti staliukų lauke. einu į vidų – padavėjai žiūri teliką ir pamiršo apie klientus. knygynę nusiperkame smulkų kalnų žemėlapį su trasomis. stary smokovec rajono nėra, bet mes dar tiksliai nežinome, kur pakliūsime, tad nusiperkame gretimą rajoną. lipame į kalną, į kažkokią pilį. dairomės į kitą upės krantą, kur nauji rajonai ir miškas, kuriame nakvosime, į bratislavą ir užpakaliukus. bindzinėjam po bratislavą. aptinkam gudresnį knygyną. nusiperkam reikalingą kalnų žemėlapį. aš prarandu sveiką protą ir prisiperku knygų (anglakalbių). toliau bindzinėjam po bratislavą. kažkaip keistai daug paminklų visokiems tėvynės vaduotojams. sėdim prie upės, žvalgomės į laivus. vakarėja ir ieškom vakarienės. randam liuks piceriją prie supermarketo pačiame centre. rodai pirštais ir gauni picos ketvirčius. gauni tuščia stiklinę gėrimui, o vidury salės stovi kolafantaspritekinley aparatas. labai didelė pagunda pakartotinai pasipildyti stiklinę, bet nesinori problemų.

jau sutemo, bet iki nakties dar toli. apžiūrim dar vieną tėvynės gynėją. einam į alėją – sėsim ant suolelio ir spoksosim į vakarotojus. praeinam pro baltutėlę merginą su šlykščia balta berete. sėdi ant suolelio ir dantimis atidarinėja litrinį vyno tetrapaką. sėdam už poros suoliukų ir vakarojam. po kelių minučių mergina išeina. matom, kad tetrapakas gražiai pastatytas šalia suoliuko – taip greit išgerti negalėjo. palaukiam, susižvalgom – vynas mums nepakenks. nueinu, pasiimu, geriam, džiaugiamės gyvenimu. dar nespėjam įpusėti, o matau mergina grįžta su drauge. statau paką šalia savo suoliuko. ateina tiesiu taikymų prie mūsų: “otobrali mojo vino!”. gūžčiojam pečiais ir labai šypsomės. čiumpa pakelį, grįžta prie savo suoliuko, greit išgeria ir demonstratyviai išmeta pakelį į krūmus. o mums tai kas? judam link miško. fontanai jau išjungti. pakliūnam į aktyvaus naktinio gyvenimo zoną. gatvės artistai ir barmenų/žongliruotojų pasirodymai. pilnos gatvės kabakų staliukų. žmonių net tiršta. einam per tiltą. kaip tikri autostopininkai varome paskui mašinas, pėsčiųjų gi perėja pasirodo kitame tilto aukšte. čia bortelis nesiekia kelių. apačioje plaukia lavai ir visai nejauku. pagaliau kitoje pusėje ir bandom pakliūti į mišką. pilis apšviesta kitoje upės pusėje. tilto apžvalgos aikštelė labai primena “man in black” pabaigą. rodos tuoj tuoj nuskris. einam einam. bet gulam visai matomoje vietoje, nes viskas jau vienodai rodo.

tatrai’2003 #4

2003.08.11 02:34 kelionės pezalai (5)

šiomis dienomis vergavau sode&kaime. dvi dienas naikinau lauko tuliką. žymiai atraktyviau būtų buvę pasitelkti sprogmenukus, bet apsiribojau plaktuku replėmis pjūklu ir 53 milijardais bakterijų.

praha – slovakija …

trečiadienis. 23.
keliamės tingiai, nes gulėti tikroje lovoje yra fainiai. juo labiau, kad nežinome, kada vėl paklius ji mums po šiknomis. išsiverčiam po 9. katiba siūlo pusryčiams kepti bulves. mes neturime gudresnių alternatyvų. nubėgame į parduotuvėlę už kampo įsigyjame agurkų pomidorų kefyro. bulvės kepa kepa dar kepa. chop chop bulvių nebėra. žiūriu kaip menesis geria čekišką kefyrą. nepastebiu nieko įtartino, todėl ragauju ir pats. vakaro planai neaiškūs, bet nutariame iš prahos pajudėti tik ryt ryte. palydime katibą iki interneto, o patys marširuojame po miestą. aš prahoje gal ketvirtą kartą. tai visai nereiškia, kad viską mačiau, bet kažin ar pats vienas žinosiu, ką dar apžiūrėti. menesis gi pirmą kartą, tad žygiuojame turizmo magistrale: laikrodis-tiltas-prezidentūra. prezidentūroje prisigretinu prie kažkokios rusų grupės, kuri turi labai smagų gidą. grįžinėjame atgal. jau jau pribrendo reikalas alui, bet parašo katiba, kad galima būtų susitikti. einame atgal prie laikrodžio. sugebame pasiklysti. jeigu eini praha ir aplink nė vieno turisto – tu pasiklydai. bet trumpam. antrą kartą papuolame prie mušančio valandą laikrodžio. nieko ten įdomaus nevyksta, bet minia per visą aikštę. pagaliau sulaukiame katibos ir einame ieškoti alaus. žingsnis ten, žingsnis anen. rankoje spaudžiu šaltą bokalą ir labai ramu. kadangi nenorime pamatyti nieko konkretaus, paleidžiame katibą atgal į jos reikalų sūkurį. vėl betiksliai bastomės pirmyn atgal. savo nelaimei sekančios alaus porcijos užsimanome netoli tilto. tikriname visus kabakus iš eilės – brangu brangu brangu. chop – pigu! užeiname sėdamės. visi padavėjai solidūs vyriškiai su autoritetingais pilvukais. dar neturim meniu, o prieš mus du staparikai becherovkos. “baras stato”. viskas išskyrus alų – brangu. geriam alų užsigeriam becherovka. mums už nugarų, kažkam ruošia konjaką trilitrinėse taurėse ant spiritinės lemputės. “daugiau nieko?”. vaikštinėjam jau vakarėja. sėdam šalia upės ir paleidžiam vakarines sms serijas. grįžtam į namus pas katibą. šianakt permiegoti ten nebegalime. susikrauname šmutkes. aš siūlau eiti į parkelį šalia tilto, bet racionalesni protai nepritaria. skleidžiam žemėlapį ant virtuvinio stalo. žiūrim, kur prasideda rytdienos trasa. sustojimu arčiau – miškas. viskas nuspręsta. užsukam į marketuką, pasiimam agurkų, dar kažkokio ėdesio ir butelį vyno. atsiglėbesčiuojam prie metro vagonėlio. riedam riedam. išlipam. mano navigacinis aparatas visai nedirba. vietovė nelimpa prie žemėlapio. šturmanuoja menesis ir aptinkame mišką. ilgai ir nuobodžiai einam, kol randame vietą palapinei. kažkur toli vyksta tūsofkė arba koncertas. tikriausiai koncertas, nes anksti pasibaigia. prigeriam vyno ir gulam.

ketvirtadienis. 24.
keliamės, bet ne anksti. rodos atsigulėm tokiame gūdžiame miške, o dabar vienoje pusėje važinėja dviratininkai, kitoje žmonės vedžioja šunis, o pro šalį nešasi, rytiniais rūpestėliais užsivertę, ežiukai. sėdam ant kelmelio ir pabaigiame vyną. einame į trasą. sušiktai karšta, o mano navigacinis aparatas vis dar streikuoja. einam pagal menesio. traukiu žemėlapį ir chop mes ant trasos. nėra pasaulyje neremontuojamo kelio. mašinų labai daug. žygiuojam kelis kilometrus, kol randame vietą. jau stovi čekas. anglų-čekų-vokiečių kalba išsiaiškiname, kad stovi tik 10 minučių. iškart užsirašom “brno”. mažai raidžių – gerai matosi. mašinų srautas labai didelis. net perdidelis nykščiavimui. praeina čekų porelė, juokiasi ir kažką mums sako, bet nieko nesuprantam. nespėja prastovėti nė 10 minučių ir išvažiuoja. išvažiuoja ir tas dešimtminutinis čekas. ateina naujas tranzuotojas. liuks vyriukas su afigenais akiniais nuo saulės. sustoja senukas, bet siūlo važiuoti kažkur iki pusiaukelės. mes dar neprastovėję valandos, todėl išrankūs, bet tas hipsteris nuvažiuoja. netruksu sustoja vyrukas. “brno?”, – “taip”. tik susėdus paaiškėja, kad mes nešnekame čekiškai. “english? russian?”, bet vairuotojas tyli. po geros valandos prisimena, kad mokykloje mokėsi rusiškai. šiek tiek pakomunikuojame. pakliūname į nefainą kamštį. pakeliui matome benykščiuojančius abu anksčiau mūsų išvažiavusius tranzuotojus. paleidžia prie pirmo išsukimo į brno. pasižiūrime iš toli į brno. miestas gražus, dar matosi įstabi pilis ant kalvos. lipame žemyn nuo autostrados ir pietaujame prie sodų tvoros. dešra agurkas vanduo. apskabom slyvas. nuryjame raudonuosiuos serbentus, kiek siekia rankos per tvorą su spygliuota viela. lipam ant autostrados ir einame link nusukimo į bratislavą. pakeliui supermarketas “tesco”. alaus metas! vos ne didesnis už mūsų hypermaximas, o šaldytuvų su alumi nėra. netikiu ir perklausiu darbuotojus. ne, šaldytuvuose tik ledai ir kola. prisiperkam ledų ir alaus. ledus suvalgome ir einame nykščiuoti. vieta bloga, bet toliau remontas. pusvalandį panykščiuojame, išgeriame alų ir miegame. prabundu – 17. chop pagaunu senuką fiat. viduje linkmas vyrukas. vos neįkalba mūsų sukti iš kelio ir važiuoti prie kažkokio kurortinio ežero. veža gal 30km. vėl virš valandos nykščiuojam prie hustapeče. kitoje autostrados pusėje sodai. matau pilną slyvų medį, bet nėr kada. sustoja jaunas vaikinukas. labai skuba, bet nesenai tranzavo po ispaniją. pagaliau pasišnekam normaliai angliškai. išmeta prie breclav. pro šalį iš gamyklos dunda traukinys pilnas mašinyčių. vėl stovim iki sienos likus 12km. nykščiuojam, bet daug vilčių neturime. chop sustoja du slovakiukai. prašom iki sienos, bet pakeliui sutinka pervešti per sieną ir iki pirmo didesnio miestuko. privažiuojame fūrų eilę ir pasiruošiam pasus. bet sienos vis dar nėra. fūrų eilė – 3km, baisiau nei lenkija-lietuva. paleidžia prie nusukimo į malacky. užeinam į pakelės barą – gersim slovakiško alaus. klausiam barmeno “visa? electron?”, – “tolko cash”. šūdas. einam ant trasos. bet jau tuoj tems. nestoja. nutariam, kad geriau miegoti čia, nei atsidurti nakčiai nepažįstamame mieste. paeinam nuvažiavimu iki pievos. paeinam takeliu ir dairomės, į kurią pusę pasukti. keliuku atvažiuoja džipas. pasitraukiame į šalį, bet sustoja ir liepia prieiti. kas mes tokie. ką čia darom. privati nuosavybė. pas keleivį tarp kojų šautuvas. truputį nejauku. bet viską išsiaiškiname. pasiunčia statytis palapinės į kitą pievos galą. tik būtinai non fumador. žingsniuojam į pievos galą. statom palapinę. dešra agurkas vanduo. gulim. žiūrim kaip leidžiasi saulė. kaip užsidega žvaigždės. sukinėju radiją, bet derlius menkas. vėsta ir puola šūdvabzdžiai. einam miegoti.

tatrai’2003 #3

2003.08.06 23:07 kelionės pezalai (10)

buvau paklaustas, ar aš kelionėje rašiau kažkokį dienoraštį. turiu susirašęs tik visas mašinas, iš kur į kur vežė. dabar viską rašau iš atminies. kažkaip nėra kada rašinėti tranzuojant. praeitų metų kelionėje turiu prirašinėjęs ką mačiau, bet vis neprisiruošiau suvesti į kompą. dabar noriu kuo greičiau viską parašyti, nes vėliau nebeprisiminsiu. kam to reikia? gūdų žiemos vakarą man ir pačiam labai smagu pasiskaityti kaip vasarojau :)

taigi, berlynas-praha…

antradienis. 22.
atsikėlę grįžtam į degalinę. matom, kad ne tik mes ir fūros šią naktį praleidome čia, kažkokia porelė su mašina vakar šalia mūsų vakarieniavo, o šįryt toje pačioje vietoje pusryčiauja. mes irgi pusryčiaujame. dešra agurkas vanduo. be proto karšta, bet mes vėl prie išvažiavimo. rankose “dresden”. stovim gal pusvalandį. man jau nebepanašu, kad čia vokietija. nors nėra ko norėti – daugumai nepakeliui. dauguma fūrų juda į lenkiją. šast sustoja mašinėlė. “dresden?”. “ja, ja” – šypsosi moteriškaitė. jau grūsiu kuprines ant galinės sėdynės, bet ten vaiko kėdutėje įtaisytas mažius. susitalpinam ir pajudam. bandau vokiškai palaikyti dialogą, bet matau, kad moteriškei ima juokas iš mano kalbos žinių. chop, įjungiamas naujausias madonos albumas ir nešamės autobanu. retkarčiais iki 200kmh. už lango kepina saulė, o viduje darbuojasi kondicionierius. vairuotoja vis perklausia ar nešalta. po vakarykščio važiavimo su 19C, jos 24C net peršilta. moteriškė paslaugi ir nori mus paleisti ant trasos į prahą. žemėlapyje pažymėta, kad autobanas dresdenas-praha bus baigtas 2003 metais. mūsų negąsdina ženkluose izoliacija užklijuotos nurodos į prahą. bet neišvengiamai privažiuojame kelio pabaigą. už užtvarų matosi jau baigta ilga autobano atkarpa. judam link centro. sustojam, moteriškė susiveda į šturmano programą miestuką pakeliui į prahą. važiuojam pagal šturmano nurodymus. vėl atsitrenkiam į uždarytą autobaną. “kai tik galit – apsisukit!” kas minutę verkia programa. nebesam tikri ar mūsų vairuotoja sugeba važiuoti be šturmano pagalbos. žiūrim į žemėlapį, ieškom kito kelio iki prahos. kertam per centrą. mandagiau būtų sakyti, kad paleiskit mus tame dresdene, kaip nors išgyvensim, bet už lango labai karšta ir nėra jokio noro tampytis po didelį miestą. vėl važiuojam, pagal ženklus. staiga vaikas pradeda verkti, mama sako “warten, warten”, išsuka iš kelio, prisiparkuoja. greitai nubėga išlupą vaika iš kėdutės, pastato šalia mašinos ant šaligatvio. 2-3 metų mažius stovi kaip chronius – truputį išsiskėtęs palenkęs galvą ir vemia rožine putra. mes su menesiu sėdime mašinoje nežinome ką daryti. vaikui nušluostoma burna, įsodinamas atgal. sakau “turime vandens jei reikia”. “ne”. važiuojame toliau. mažius graužia delfiną ir dainuoja. išvažiuojame iš dresdeno, bet miestas nesibaigia, nes prasideda freital. mus paleidžia degalinėje viduryje miestuko.

nusiperkam po skardinę alaus. žygiuojam pagal kelio ženklus. vis dar miestas. griūnam ant žolelės pavėsyje prie kažkokio paminklo. pietūs. dešra agurkas vanduo. vėl žygiuojam. miestas. miestas baigiasi, prasideda kalnų keliukas, kuriame nėra kaip nykščiuoti. possendorf – 2km. bet karšta. grįžtam į miestelio galą ir nykščiuojam. vairuotojų mimikos nieko gero nežada. sustoja palūžęs golfukas su priekaba pilna chlamo. pavež kažkur labai netoli, bet mums gerai. išveblenu kur ir kaip mes važiavome. toks jausmas, kad pirmą kart pakliuvo tarptautiniai tranzuotojai: “fantastišen!”. pavažiuojame 2km iki possendorf. pasirodo iš dresdeno į jį yra geresnis kelias. sustojam. nykščiuoti nėra kur, lipame į kalną. pakeliui atsisėdame ant smėlio dėžės pailsėti. lipame lipame. ant visai gero posūkio jau sėdi du tranzuotojam. prieiname arčiau – ogi tie patys čekai, kuriuos sutikom ant lenkijos sienos. juos kažkoks dėdė per naktį nuvežė į berlyną. good luck. good luck for you too. lipame toliau, nes šalia jų vietos nebėra. lipame dar. kalno viršūnė, suoliukai. geriam vandenį ir pagulim. nutariam užsipaišyti “cz”. stoviu nykščiuoju. nieko. sėdu pasnausti, nykščiuoja menesis. chop, sustoja mašina. žiūriu, netikiu akimis – tas pats senukas su priekaba. jau pasigavęs du tranzuotojus, čekus, bet kitus. šie važiuoja iš anglijos. vyrukas ir mergaitiška. suprantu, kad su vairuotoju jiems susišnekėti dar sunkiau nei man. čekai skundžiasi savo 20m senumo žemėlapiu – nėra naujesnių autobanų, mes juokiamės, kad pas mus sužymėti autobanai, kurių dar nėra. pakeliui vėl matome čekus nuo lenkijos sienos. pamojuojame. kažkokiame miestuke paliekame priekabą ir važiuojame toliau. vairuotojas rodo į kalną tolumoje ir kažką pasakoja apie zinnwald. nieko nesuprantu, bet “ja, ja”. pasirodo ten jau ir siena. paleidžia mus prie pėsčiųjų ir autobusų perėjimo punkto. susirandame pasienietį, kuriam galėtume parodyti pasus. stovime čekijoje. kurortinis miestukas, keli vokiečiai atvažiavę pagerti pigaus čekiško alaus. neturime čekiškos valiutos, bankomato irgi nesimato. einame su čekais kartu iki parduotuvės. jie nori valgyti, mums trūksta vandens. vietnamiečio parduotuvėlė pilna visokio chlamo, bet yra ir maisto kampelis. gaunam butelį mineralinio už eurocentus. kaip suprantu, net ir čekai nesusišneka su pardavėju. “ar daug lietuvoje vientamiečių parduotuvių?”, – “nežinau, rodos visai nėra”. čekai duoda mobilaus numerį, jei netyčiomis reiktų apsistoti jihlava. pusiaukelė tarp prahos ir brno. labai abejoju ar prireiks, bet užsirašau – nekasdien tokie geri žmonės. jie lieka pavalgyti mes einame toliau. mašinų visai nėra, tad eisim, kol nors viena mus aplenks. nenueiname net kilometro, o pakeliui gal 4 vietnamiečių parduotuvės. prieiname sankryžą su keliu į normalų pasienio punktą. mašinų yra. stovime šalia autobuso sustojimo ir nykščiuojame. ateina pavalgę čekai. į trasą nestoja. pasirodo atvažiuos draugas su mašina ir pavež pernakvot pas save namo labai netoli. “tai gal ir mus paimkit iki artimiausio miestuko?”, – “ok, jei mūsų draugas sutiks”. pasišneka su drauge, po minutės ateina, sako: “gal jūs geriau nevažiuokite iki to miestuko. ten hm… labai daug hm… prostitučių. tas kelias vadinamas ilgiausiu viešnamiu europoje”. mes irgi pamąstom, kad tokioje draugijoje tranzuoti turėtų būti sudėtinga. stovime, nykščiuojame. po pusvalandžio atvažiuoja draugas išsiveža čekus. mums sustoja vyrukas “praha?”, – “teplice”. išskaitom ant žemėlapio, kad nepakeliui ir arti labai. “dekujemi, nein”. stovim, pradeda rinktis debesys. ateina čekai nuo lenkijos sienos. juos irgi atvežė tas senukas su priekaba. pavaišina mus sausainiais. jie nestovi nė 15 minučių. sustoja fūra. ilgos nuogos moteriškos kojos. stovim, užlyja. bet 10 metrų toliau pėsčiųjų tiltas. sustoja dvi mašinos, daro kažkokius persėdimus iš vienos į kitą. “praha?”, – “teplice”, – “dekujemi, nie”. storas vairuotojas kažką man rėkia. kišu galvąarčiau, bet nieko nesuprantu. pasirodo toks storas, kad negali pats uždaryti keleivio durelių. susinervinam, užsirašom “praha”. stovim, nykščiuojam. klausau radijos. pravažiuoja mažas geltonas fiatas. vairuotojas rodo atgal, kad nėra vietos. šypsausi ir traukau pečiais. stovim toliau. praeina ir pradviratuoja vietiniai, toks jausmas kad iš maudynių. daug mašinų iš vokietijos važiuoja prisėdę turkų. juodi vyrai, moterys su galvos apdangalais. kai kurios šiuolaikiškos jaunos porelės, bet turkai. dar 10 minučių ir eisim ieškoti vietos palapinei. matau grįžta geltonas fiatas, apsisuka, sustoja prie mūsų. iššoka nedidukas plika galva vokietukas ir meta daiktus iš bagažinės. vos ne vos įsispraudžiame į mašiną. jes jes važiuojame į prahą. menesis rašo sms katibai, ar galėtume pas ją prisiglausti. vokietukas šneka angliškai. sunkiai, bet susikalbame. gyvena dresdene, dabar važiuoja vienas sau atostogauti, nes visi draugai liko dirbti. į prahą važiuoja dažnai tūsintis, nes arčiau ir pigiau nei berlyne. privažiuojame dubi. oje, tiek dirbančių mergaičių nemačiau net amsterdame. prie kiekvieno namuko būriais stovi, sėdi, vizgina uodegom. prarandam koncentraciją ir nuvažiuojam kažkur visai ne prahos kryptimi. žiūrim į žemėlapį. apsisukam ir grįžinėjam gal 10km. mes kelyje į prahą. graži autostrada. kalba pakrypsta apie greičio ribojimus ir visai nepagalvojęs lepteliu, kad, norint greitai lakstyti autobanais, reikia turėti gerą mašiną. vairuotojas pasižiūri į mane, sako “pas mane sportinis fiatas”. rodo į raudonus diržus, sako, kad laisvai 180kmh traukia. išvažiuojam į tiesiąją ir vyrukas spaudžia iki dugno. virš 140 mašina pradeda drebėti, rodos variklis iššoks iš po kapoto. prisiekiu sau, daugiau apie greičius ir mašinas nebešnekėti. daugiau 160kmh neina. “na, dabar mes daug visko prisikrovę”. atveža į patį prahos centrą. susitinkame katibą. ji gyvena visai netoli arklio. valgom puikią kiaušinienę. dovanoju svetingiems namams lietuvišką dešrą. prausiamės skalbiamės bendraujam. maitinam aparatus elektra. einam miegoti.

tatrai’2003 #2

2003.08.05 14:14 kelionės pezalai (6)

kažkur buvo nusmigęs serveriukas. tas nefaina. bet serveriukas vėl čia. tas faina.

vat valio, pagaliau sulaukėm fotkių! bet žiūrėdami supraskit, kad fotiką menesis nusipirko kelionės išvakarėse, net vežėsi manualą :)

čia kelios nuotraukos praeitam pasakojimui:

• miegu kaune. iš pasalų priėjęs nutraukė mane menesis.
• nakvynė už statoilo.
• rūpintojėlis. priekyj du estukai. su geltonom liemenėm – lenkų draudikai. stogas – baro :)
• fūrų dachrena.

važiuojam toliau…

pirmadienis. 21.
iš vakaro fūrų eilė buvo beveik dingusi. per naktį vėl jųjų prigužėjo kilometrais. keliamės vėlokai, nes nuotaikos nykščiuoti nėra. naktį rodos ėjom kažkur toliau nuo kelio, bet puikiai matomės. bet argi tai svarbu? atgal į bariuką. menesis geria arbatą. aš sugriešyju ir imu alaus. dar prieš dešimt sėdam ant trasos. praeina gal penkiolika minučių, o šast sustoja mašina. aš dar net nepradedėjau laukti. aš prišoku, bet numerių nemačiau. šveblenu tarptautine kalba: “suvalki, varšava? do kudy jedite?”. “ramiai, galima ir lietuviškai kalbėti” – atsako naujalietuviškas snukelis. vokietija. jau matuojame, kaip čia susimesti kupriakus į vidų, o snukelis perklausia: “o kas man už tai kad pavešiu?”. ou fak, galvoju, paprašys mestis ant gazuolio ar panašiai. “pietus pastatysite?”. susižvalgom. “aišku!”. susimetam kupriakus į tuščią bagažinę. sėdam į juodą odinį juodo citroeno saloną. lekiame visai gerais lenkijos keliais. už lango kepina saulė, o viduje vėsu. kondicionierius – stebuklingas išradimas. už keliasdešimt kilometrų ant trasos matome šiauliškius. nors ir su moteriškom kojom, bet nujudėję netoli. ryte taip ir likom nevalgę, todėl labai puiku, kad vairuotojas sumąsto pietauti prieš dvyliką. sustojam gaz stancijoje, pietūs trims – 60 zlotų. pakeliui sumąstom, kad lipti vidury lenkijos gaidis ir važiuosim iki berlyno. dar prieš ostroleką išsukame iš varšuvos kelio. nešamės kažkokiais tuščiais, vietinės reikšmės, bet gerais keliukais. vairuotojas – vytas, verčiasi mašinų prekyba. pasakoja, kaip vežė autostopininką olandą namo, kaip nevažiuojamai sukalė du polskyj fiat, kaip atostogaudamas su žmona važinėjo po europą. kažkur už plocko sustojame ledų. nusiperka pats. pavaikštinėjam šalia ežero. vėl nešamės link vokietijos. juokinga nebyliai dalyvauti jo mobiliuose pokalbiuose. aiškina žmonai, kad užsakytų kambarius juodkrantėje. ta po valandos perskambina ir verkia, kad nėra vietų. anas griežtai: “ieškok kaip duonos ir rasi”. važiuoja pašėlusiai. negaliu nuleisti akių nuo kelio: jei užsiavarinsim, norisi matyti kodėl ir kaip. jau už poznanės važiuojam į degalinę vakarieniauti. afigiena fūrų aikštelė. be galo be krašto. vytas zigzaguoja tarp fūrų ir lenda tolyn link miško. ten stovi maža būdelė su senuku: “xraniliščia topliva”. fūros į vokietiją gali įsivežti tik 400l gazuolio, o normaliai telpa apie toną, tad įvažiuodamos nupylinėja, atvažiavusios prisipylinėja. kaina keliais hrošais mažesnė nei degalinėje. tryse pavakarieniaujame už 50 zlotų. pilna lietuvių. moteriškės fotografuojasi prie fontano fūrų fone. kertam prostitučių miškus. “tuoj tuoj čia už krūmo stovės kelios. hm nėra. matyt dirba.”

artėjam prie sienos, bet vairuotojas nusprendžia nevažiuoti autobanu, o suka per frankfurtą ant oderio. matome kaip vokietijoje žaibuoja ir aiškiai lyja. stovime ant tilto, kuris ir yra siena. vienoje upės pusėje vokietija, kitoje – lenkija. o miestas tai vienas. stovim gal 20min. matome kaip vokiečiai vakare eina apsipirkti į lenkiją ir grįžta maišeliuoti. pagaliau paduodam pasus lenkui. všystko dobže. duodam pasus vokiečiui. kažkas užstringa, liepia pavažiuoti į šalį ir laukti. prisimenu kaip pernai vokietis krapštinėjo mano pasą. pravažiuoja gal 10 mašinų, o mes stovim. vairuotojas ramus. ateina pasienietis prašo iš menesio antro dokumento. tinka darbo pažymėjimas. viskas ok. lekiam į autobaną. išlipam pirmoje degalinėje už sankryžos į dresdeną. gero kelio vairuotojau. spaudžiam ranką. lietus čia beveik nebelyja. per tiltuką pereiname į degalinę kitoje pusėje. iškart einam alaus. paimam po skardinę. pirmą kartą susiduriu, kad priima visa, o visa electron – ne. pernai apvažiavau pusę europos, o ant tokios fygnios neužsiroviau. krapštau iš kuprinės galo eurus. paeinam į degalinės parkelį. užkandam ir užsipaišom užrašą “dresden”. einu į tuliką, išeinant reikalauja 50 centų. apsimetu, kad nesuprantu. einam prie išvažiavimo ir iki 22 nesėkmingai bandom išnykščiuoti. dauguma mašinų važiuoja į lenkiją. dangus negražus. kol labai nelyja, einam statyti palapinės. menesiui nepatinka autobano triukšmas, tai lendam gilyn už miškelio į ražienas. miegam ramiai – mes įveikėm lenkiją.

tatrai’2003 #1

2003.08.04 00:00 kelionės pezalai (7)

pradedu po truputį surašinėti, kaip vyko mano pasikeliavimas. rašosi kažkaip labai daug, bet lėtai. tikiuosi šiandien jau turėsiu kelionės nuotraukas, tai kitus įrašus bus galima ir pailiustruoti.

susivedžiau maršrutą į durną programą. 3250km. dvi savaitės. 29 mašinos. jokių problemų.

nesu daug nykščiavęs. kaunas-vilnius, vilnius-palanga, ryga-vilnius, klaipėda-kaunas ir prieš tris metus vilnius-berlynas-miunchenas-zalcburgas-praha-varšuva-vilnius. jei kas pasirodys labai kvaila ir juokinga, labai nesišaipykit, o pakomentuokit, kaip padaryti gudriau.

taigi, pirmasis savaitgalis…
penktadienis. 18.
iki 3 ryto tvarkausi, dėliojuosi daiktus. visas kambarys nuguldytas šlamštu. bandau sukišti į kuprinę. velniškai sunki. viską iškratau ir bandau nieko neįsidėti.

šeštadienis. 19.
keliuosi 6 ryto, nes namus reikia palikti tvarkingus. pasiurbliuoju. susikraunu į maišelį šaldytuvą. iš vakaro nusipirkau keturis talonėlius. du suskyliuoju pakeliui iki trasos. du lieka kelionei namo. dar tik 8, o ant trasos jau bent 4 poros. visiems nusišypsau. atsistoju paskutinis. išvažiuoja vieni, ateina kiti. tų kitų vis daugiau ir daugiau. valandos bėga. sumąstau, kad, kol ant trasos bus merginų, aš niekur neišvažiuosiu. po poros valandų dvi mergiotės už manęs susistabdo mašiną ir jau matau, kad nori paleisti. šaukiu: gal į kauną? atbėgu, sėdu, o jos irgi sumąsto, kad gal visai nieko ir iki kauno nuvažiuoti. sėdžiu gale, žiūrinėju vairuotojo plikę. kondicionierius, muzika garsi, bet klausoma. vairuotojas kažką aiškina merginoms apie antiradarus. knapt knapt užmiegu. prasimerkiu, o mes jau prie forto. išlipu prie šilainių maksimos. gero kelio, vairuotojau. jau tuoj 13, o menesis neatsiliepia nei į žinutes, nei į skambučius. guliu didelio reklaminio stendo šešėlyje. dar pusvalandis ir važiuosiu vienas. šiandien dar reikia nusigauti iki lenkijos. pagaunu skambutį. reik dar valandą palaukti menesio. pasitiesiu kilimėlį ir miegu. kartais pro šalį praeina žmonės ir keistai žiūri.

ateina menesis ir žygiuojame link trasos. karšta ir pila prakaitas. sustoja nekryptinga mašina. bet ženklas geras – stoja! neilgai trukus pagaunam vyriuką, kuris mus numeta už garliavos. pakeliui giriasi savo kombinatoriniais talentais. kadaise per sieną gabeno kontrabandines dešreles apsivyniojęs aplink kūną po drabužiais. išlipame. prieiname kelio darbus. nykščiuoju aš, po to menesis. sustoja balta fūra. važiuoja į kaliningradą, bet iki marijampolės pakeliui. daugybė istorijų iš fūristų gyvenimo. “nėra nieko baisiau už girtą fūristą, kuriam pasibaigė pinigai”. istorija apie senelio arklį, kuris važiuodavo tik gavęs raugintą agurką. senukas mėgo išgerti ir kelioniniai agurkai greitai sueidavo zakuskei. stovi vargšas per keletą kilometrų iki namų, o kaimynai juokiasi: “tai ką, borisai? vėl agurkai baigėsi?”. visai nekeista, kad arklio vardas buvo ogurčik. privažiuojame naująją marijampolės sankryžą. susiklaidiname rodyklėse ir išlipam. bijom nuriedėti link kaliningrado. einam einam. tranzuosim čia. niekas nestoja, saulė juda vakarop. išsitraukiam žemėlapį – nusukimas į kaliningradą dar tik už 10-20km. apmaudu. moteriškė pievoje melžia karves. paprašytume, bet abu pieno nemėgėjai. jau visai vakarop. mąstau, ar nevertėtų paskambinti kravitzui ir tiesiog gerai pavakaroti marijampolėje :) sustoja nekryptingas autobusiukas, bet mums tinka ir pirmas posūkis iš trasos. atvažiuojam iki posūkio į kaliningradą. būtume nešokę iš fūros jau prieš porą valandų būtume čia. ženklas “marijampolė 4″. vėl galinga sankryža. ir kada spėjo tokias pastatyti. atvažiuoja policija ir šaudo atvažiuojančius nuo sienos, o mums gadina nykščiavimą. laukiam, nuvažiuoja. nykščiuojam. sustoja inteligentiškas vyrukas. paveš iki kalvarijų. kalbamės apie slidinėjimą. labai keistas akcentas.

stovim šalia kalvarijų. saulės nebėra, rengiamės megztinius. prisikabina vietinis kaimo durnelis. klausinėja ką čia darom. stovim tryse, nykščiuoti beprasmiška. išsitraukiu datules. sukremtam po kelias. duodu vieną čiabūviui. kas čia? o, skanu. nepagalvojau, dabar juo atsikratyti neįmanoma. duokit valgyti pasitrauksiu. klausiu, kas ta moteriškė su kuria rėkavosi už 100 metrų. mama. tai eik duos valgyti. ne. mes su menesiu susižvalgom užsidedam kuprines ir einam. link sienos. dar 12km. pakeliui užsukam į sodus pasiprašom geriamo vandens. einam toliau. kuo toliau nueisime šiandien, tuo mažiau reiks rytoj. visai tamsu prieiname statoil. nusiperkame alaus ir duonos. toliau už degalinės statome palapinę. keista nakvoti dar lietuvoje. vakarienei alus dešra duona agurkas.

sekmadienis. 20.
atsikeliam prieš 10. nykščiuojam. nestoja. tuoj už mūsų mašinos su vainikais suka į laidotuves. kunigėlis kažkodėl nuvažiuoja kažkur tolyn. jau 12. iki sienos 7km. einame. saulė kepina. kilometras per 10min, antras per 12, trečias 15. griūnam į šešėlį. pagulim. velkamės atgal šlapius marškinėlius. kilometras. dar vienas. prasidedda sienos įrengimai. menesis nusiperka draudimą. šalia bare, fūristas labai sočiai pusryčiauja. mano pusryčiai buvo dešra tik be alaus. prie sienos eilė. dėl padorumo prie šviesoforo laukiame žalios. prieš tris metus per lazdijus iš lietuvos pėškomis neišleido, dabar nėra problemų. pasienietis suburbena į raciją: “turiu du pėsčiuosius”. viskas ok. žygiuojam į duty free, prisiperkame mineralinio įvairiais įpakavimais. bonbonkių. lengvai pereinam pasų kontrolę. dar keli šimtai metrų ir mes nykščiavimo vietoje. ten jau tupi dvi poros. einam prie pirmųjų. mergina ir vaikinas. estai. važiuoja į slovėniją. vaikinas turi kažkokių lietuviškų šaknų, todėl bando šnekėtis lietuviškai. bet susikalbėti paprasčiau angliškai su mergina. jie stovi jau dvi valandas, nors mergina turi visus reikiamus atributus – ilgas nuogas moteriškas kojas, didelę krūtinę ir ilgus geltonus plaukus. kita porelė – du vaikinai estai. atėjo prieš 10 minučių. ant trasos karšta, kol nenuvažiavo blondinė, šansų nėra, todėl einame pusvalandį pagulėti pavėsyje už baro. aikštelėje pradeda rinktis fūros. grįžtame ant trasos. jau po 15, o dar niekas neišvažiavo. einam į galą. estukai tranzuoja su užrašu “europe”. sakau: “you are already here”. ne, jiems europa – prancūzija, ispanija. sėdim stovim gulim. mašinų beveik nėra. pagaliau išvažiuoja blondinė. dar po kelių valandų estukus išsiveža estiška fūra. tačiau vieni nykščiuojame neilgai – nuo sienos atžygiuoja porelė čekų. grįžinėja namo iš estijos. mergina turi ilgas nuogas moteriškas kojas, todėl po poros valandų jie ir išvažiuoja. mašinų beveik nėra. sėdim gulim stovim. praeina porelė lietuviukų iš šiaulių. jie irgi turi ilgas nuogas moteriškas kojas, bet nenykščiuoja, o eina iki artimiausio miestelio. ten yra miškas, kuriame nakvojo prieš metus. jau visai vakaras. norisi valgyti. pas fūristus išsiaiškiname, kad jie pajudės 23. einame vakarieniauti. pasiimam sriubos ir antrą. jau po sriubos jaučiamės visai sotūs. menesis sugebėjo vietoj šnicelio užsisakyti kiaušinienės. išgeriam alaus. štai ir 23. paklausiam lietuvių gal pavežtų, bet į mus žiūri pikti snukiai. išeinam į trasą, o ten visai tamsu. pradeda judėti fūros, bet nepadeda nei mirksiukas, nei ryškūs drabužiai. pastovim beveik iki dvylikos. ne, šiandien nepajudėsime. iki šiauliškių miško eiti nesinori, todėl gulame šalia trasos pievoje.