fotkių virykla
jau nuo rudens labai knietėjo išbandyti nuotraukų gamybą su didintuvu ir chemija, nes iki šiol nesu niekad su tuo susidūręs. nei pats dariau, nei mačiau, kaip tai daroma. todėl aptikęs skelbimuose nebrangų didintuvą nedvejodamas nusipirkau. pasidėjau į spintą ir stradalinau, kaip susirasti voneles, pincetus, raudoną lempą ir taimerį.
šią savaitę nutariau išmėginti low-tech sprendimus – nuėjau į senukus ir už 30 lt prisipirkau visokio šlamšto: tris indelius maistui, 1w tūliko lempelę, raudoną papkę, matavimo ąsotėlį ir prailgintuvą (maniškiai visi su raudona lempele). chemija su popieriumi kainavo daugiau, nei visa mano technika kartu sudėjus ;[
vieną vakarą praleidau vien tik knebinėdamas didintuvą, kol supratau, kaip ten viskas veikia. šiandien, jau po visko, aptikau, kad dėžėje buvo pridėtas manualas, bet kažkokiu specifiniu rusišku žargonu visos detalės aprašytos - beveik nieko nesupratau ;]
pirmos trys nuotraukos išėjo visai juodos, kol supratau, kad reik užsidaryt diafragmą, susimažint išlaikymą ir įsidėti filtrą. o tada, lo-and-behold, išlindo kelios visai neblogos fotkės. taip ir nepavyko susidraugauti su rėmeliu, nes tikriausiai jis gaidiškas – dėk nedėjęs, vistiek fotkė bus kreiva.
vietoj didintuvo taimerio naudojau savo biologinį laikrodį, o ryškinimo ir fiksažo taimeriui naudojau ifoną su išjungtu ekrano pašvietimu. pincetus pakeičiau kinietiškomis valgymo lazdelėmis. seniems foto vilkams viskas čia juokas, bet aš jaučiuosi kaip koks makgaiveris ;]
procesas įdomus. jei turit galimybių, tai būtinai pabandykit. nežinau, ar daug aš tų fotkių išvirsiu, bet kol nepasibaigs popierius arba chemija, tai dar pabandysiu ;]
kinietiškas niekutis – karšto bato spirito lygis
nuo tada, kai nusipirkau tris kojas, vis pafotkinu vakarais (naktimis). jei pažiūrit į mano flickerį, tai jau turėjot pastebėti. kad ir kaip derinau, bet trikojis šiek tiek trumpokas, tai susikuprinus per tamsų ieškiklį žiūrėti, ar tiesus naktinis horizontas, yra belenkoks pita (šiknaskaudis). mačiau jau senai jebėjuje prie kinietiškų bezdelūškių tokius žaislinius gulsčiukus, bet buvau nusiteikęs skeptiškai. o dabar noriu pasakyti abejojantiems – šitas niekutis tikrai vertas tų dviejų svarų. nusipirkau ir jau išbandžiau – neteko tiesinti nė vienos nuotraukos, tik prieš tai kontroliuojamose sąlygose reikia patikrinti, kur tiksliai turi stovėti burbuliukas, nes maniškiame tai jis turi bazuotis šiek tiek kairiau ;] mačiau, kad yra variantai su trimis burbuliukais, bet realiai tai man užtektų ir vieno. antram dar sugalvoju pritaikymą, bet trečiam jau trūksta fantazijos.
nfm
juokinga pačiam prisipažinti, bet per šį pusmetį įsigyjau naują hobį: fotografiją. dar pernai buvau aršus fotopriešininkas, o dabar didžiausią laisvalaikio dalį suvalgo visokios fotoveiklos. spinta prikrauta jebėjaus luženų, o giliai kirba noras kadanors vonioje išsivirti keletą nuotraukų.
techniniai aspektai, man rodos, įveikiami pasitelkiant literatūrą, internetą ir bandymą-klaidą, bet dar ir dabar negaliu sau atsakyti į klausimą: ką ir kodėl aš noriu matyti kadre. didžioji dauguma mano paties ir kitų kadrų man yra nuobodūs ir neaktualūs, todėl, pamatęs skelbimą apie naujosios fotografijos mokyklą, nutariau pasimokyt, kad tie kadrai taptų bent jau šiek tiek geresni. aš nedariau jokių palyginimų ir neieškojau alternatyvų, todėl negaliu pasakyti, kuo šitie kursai geresni ar blogesni už kitus ir kokių tų kitų yra. bet man patiko, kad jie ne apie fotoaparato mygtukus, o apie vaizdą. taip pat viliojo galimybė pasižvalgyti „t&v | creep” studijoje ir pasižaisti su jos šviesomis.
šį pirmadienį gavau diplomą, todėl galiu pasidalinti šiokiais tokiais įspūdžiais:
- dėstytojai pilni entuziazmo ir noro bendrauti.
- greitas tempas – septyni susitikimai prabėgo nepastebėtai.
- reikia pasiruošti ne tik du vakarus savaitėje paskaitoms, bet ir susiplanuoti, kad reiks nusifotkinti namų darbus.
- online kursų dalis efoto viduje – labai efektyvu ir patogu.
- fotostudija – tai sudėtinga.
- nepakliuvo jokių bambeklių tarp mokinių, todėl puikiai pasibendravom.
- dar kartą įsitikinau, kad nenoriu būti profesionaliu fotografu.
- fotografuoti tapo dar sunkiau ;]
durų akis – žuvies akis
nuo geriausių draugų gavau gimtadienio dovanai lomo fisheye aparatą. visi aplink stebisi ir klausia, ar čia tikra kamera. labai tikra ir puikiai pleškina, bet eiliniams tūsams šiek tiek gaila juostos ir pinigo ryškintojams. dar labiau gaila laiko pranykusio skanuojant. todėl nusprendžiau pamėginti pasigaminti skaitmeninį variantą.
dabar nerandu, bet neseniai aptikau aprašymą forumuose, kaip paprastą fisheye pasidarytį iš durų akutės. iškeliavau į senukus ir išsirinkau stambiausio kalibro akutę, ją priglaudus tiesiai prie muilinės objektyvo teoriškai viskas veikė, bet negaudė fokuso. ilgai visaip bandžiau pleškinti, kol priėjo senukų darbuotojas, ir pasakė, kad čia fotkinti negalima. kodėl visi taip bijo to fotoaparato?
namuose pasiėmiau tuščią juostos konteineriuką: jo atvirasis galas kaip tik užsimauna ant muilinės objektyvo. čia tikriausiai koks nors standartinis dydis, nes forumo nurodymuose irgi džiaugėsi, kad konteineriukas kaip tik užsimauna ant objektyvo. dugne išpjoviau skylę durų akutei ir sumontavau viską kartu.
ilgai visaip vargau, bet niekaip nepavyko išlaužti gero fokuso. jau pagalvojau, kad bus gerai ir taip. jei lomo, tai lomo. forumiuko nurodymų neturėjau po ranka, bet atėjo išganinga mintis – įjungti makro režimą. o taip! štai ir mano fokusas.
deja, bet šešėlis blykstėje nuo tokio įrenginio dar blogesnis nei lomo fisheye – uždengia visą kadro ketvirtį.
labai ačiū fotomodeliui eglei, kad sutiko dalyvauti šio aparato bandymų fotosesijoje.
pkmk tmblr
iškarpos iš interneto. sukauptos per tumblr.com servisą. nereguliariai ir neįpareigojančiai.
(via mid)
In technology, once you have bad programmers, you’re doomed. I can’t think of an instance where a company has sunk into technical mediocrity and recovered. Good programmers want to work with other good programmers. So once the quality of programmers at your company starts to drop, you enter a death spiral from which there is no recovery
What Happened to Yahoo (via bijan)
The fight is won or lost far away from witnesses—behind the lines, in the gym, and out there on the road, long before I dance under those lights.
Muhammad Ali (via kareem)
Convince a hundred monkeys to leave their typewriters and abandon their efforts to write Shakespeare and give them a lomo-lca and you’ll eventually get the gallery of the lomo site.
DarkDaze gets to the party disappointingly late - “Don’t Think Just Shoot” -or why “All that…
This is a dog dancing the merengue, you’re welcome.
Trent Reznor & Atticus Ross – Hand Covers Bruise (no piano)
The first song from Trent Reznor’s Social Network Score.
Yup, that’s dark.
Photo Series of the Day: “Inside Mad Men” — Rolling Stone magazine goes behind the scenes.
[rollingstone.]
Yes, yes, and yes. This is wonderful.
At the end of Glass Jars, I take the glass jar from the Mohlers’ porch—and what I didn’t mention in the video is, I also took two college yearbooks. I mean, I stole them. It’s a criminal act. I always laugh, because there are these books on Zen photography at Barnes & Noble. I think photography is the most anti-Zen activity. It’s all about stopping time, possessing things, holding onto them. And you know, if my goal was to be a healthy person, photography would not be the thing. I have this joke about becoming a binoculographer: you go around and look at the world without photographing. That would be a spiritually healthy way of taking things in. But this wanting to possess it is not so healthy.
Visual Arts » Dismantling My Career: A Conversation with Alec Soth (via lapuravidagallery)
