bylų eiliavimas
šį mėnesį padariau rokiruotę savo žiūrimų serialų sąstate: peršokusį ryklį prison break ir niekaip neįtikinusį my own worst enemy iškeičiau į life ir the wire. pavadinimas life serialui duotas, tikriausiai, kovojant su piratais, – negaliu pasakyti, kad susigūglinti tinkamą torrentą yra iššūkis, bet vis šiokia tokia kliūtis. formulė paprasta kaip trys pirštai – kiekviena serija nauja byla ir bendra vienijanti intriga, bet įdomūs personažai ir smailūs dialogai kilsteli virš standartinio policininkų šou.
peržiūrėti the wire mane įtikino daugkartinis jo paminėjimas merlin mann bloguose. interviu su david simon (serialo kūrėju) suteikia kontekstą, prieš pasileidžiant pirmąją seriją. taip, serialas sunkus ir juodas (ne tik dėl juočkių;), bet kartu painus ir tikras. peržiūrėjau pirmus du sezonus ir tikrai nenusivyliau.
bet šis įrašas apie failų rikiavimą, todėl noriu pasiguosti didžiausiu savo šios savaitės fail: loloidas, daręs trečio sezono the wire torrentą, sunumeravo serijas nepridėdamas nulių: the_wire_3×1, the_wire_3×2 ir, atspėjot, the_wire_3×10, the_wire_3×11… labai knietėjo pasižiūrėti, kaip prasideda trečias sezonas, todėl net neskaitęs pasileidau pirmą seriją. serija pasirodė šiek tiek keistoka, labai jau greitai įmetanti mane į įvykių sūkurį. nutariau, kad galbūt viskas susistyguos pasižiūrėjus antrąją, bet po jos man kilo dar didesnis įtarimas, kad kažkas yra ne taip. po įdėmesnės inspekcijos paaiškėjo, kad iš dvylikos sezono serijų aš peržiūrėjau dešimtą ir vienuoliktą. labai apmaudu. dabar mąstau, kokia alaus doze galėčiau ištrinti šias serijas iš atminties ir pasižiūrėti sezoną nuo pradžių, neprisimindamas jokių spoilerių.
kaltas ir aš, bet pikta ir ant atgrubnagių, kurie neįvertina nuolankaus nuliuko reikšmės failo varde. ar jums nedreba rankos, kai gaunat mp3 albumčiką sunumeruotą: 1 – xxx, 10 – xxx, 11 – xxx, 12 – xxx, 2 – xxx, 3 – xxx?
dabar prisiminiau, kaip prieš tris metus ginčijausi su savo kolegomis iš estijos, kurie failų versijas žymėdavo data failo varde. tai normali praktika, kai failų adresatai nepasiekia bendro svn ar cvs, tačiau jų variante buvo naudojamas estiškas datos formatas ‘dd.mm.yyy’. atsidarius pagal vardą surūšiuotą katalogą, failai išsirikiuodavo betvarke. man nepavyko jų įtikinti lietuviško datos formato pranašumu, buvau palieptas susirūšiuoti pagal last modified ir patylėt ;]
Gyveni ir mokaisi. Dabar bent jau turėsi rimtą argumentą, kuo Lietuviška data pranašesnė už Estišką ;)
pas mane tai viskas uberpedantiška. muzika: %a – %l – %r – %t, o serialai išvis paprastai 101, 102 ir t.t.
o my own worst enemy irgi mečiau po kelių serijų :x
Šiaip jei estams lietuviška data ne lygis, tai gal įtikintų ISO standartas YYYY-MM-DD? Aš visda taip argumentuoju, nes ISO tai ne kas kita o International Standards Organization.
pkmk tmblr
iškarpos iš interneto. sukauptos per tumblr.com servisą. nereguliariai ir neįpareigojančiai.
The New York Times does not use Web metrics to determine how articles are presented, but it does use them to make strategic decisions about its online report. We don’t let metrics dictate our assignments and play, because we believe readers come to us for our judgment, not the judgment of the crowd. We’re not ‘American Idol.’
Bill Keller (via soupsoup)
TSP art
The traveling salesman problem (TSP) is an old and well-studied problem in computer science. Given a collection of cities on a map, a salesman must make a tour of the cities, visiting each once, and returning to the city from which he started. Of all the ways that he could travel from city to city, he must find the one that requires him to travel the least total distance (our salesman is nothing if not frugal). Mathematically, we can view this form of the TSP as finding the minimum length closed path connecting a collection of points in the plane.
We can exploit this relationship to produce a new halftoning algorithm (halftoning is any process that approximates a continuous-toned image with black-and-white marks). We distribute cities with a density that locally approximates the darkness of a source image, and pass the cities to a program that finds a TSP tour. The result is a kind of twisty closed path that resembles the original image.
People can be teachers and idiots; they can be philosophers and idiots; they can be politicians and idiots … in fact I think they have to be … a genius can be an idiot. The world is largely run for and by idiots; it is no great handicap in life and in certain areas is actually a distinct advantage and even a prerequisite for advancement.
Iain Banks, The Crow Road. (via travors)
At the very least, outsiders need to understand that China is controlled for the benefit of insiders. The insiders know when to sell, and so one would expect the businesses that have been made available to the outside world systematically to underperform those ventures still controlled by card-carrying members of the Chinese Communist Party. “China” will underperform China, and a “China” bubble exists to the extent that investors underestimate the degree of this underperformance.
The Optimistic Thought Experiment | Hoover Institution (via Instapaper)
Under more normal circumstances, one would not have thought that the same mistake could happen twice in the lifetimes of the people involved. One might be tempted to invoke extraordinary psychosocial explanations — for example, that all of this was driven by baby boomers who destroyed their minds on drugs in the 1960s and therewith merit the dubious distinction of being America’s Dumbest Generation.
The Optimistic Thought Experiment | Hoover Institution (via Instapaper)
Apocalyptic investors will miss great opportunities if there is no apocalypse, but ultimately they will end up with nothing when the apocalypse arrives. Heads or tails, they lose.
The Optimistic Thought Experiment | Hoover Institution (via Instapaper)
vytas911 2008.12.23 09:23
nulis be abejo reikalingas, bet nepastebėti, kad ne nuo to žiūri irgi prastai. o estai… nu ką čia ir bepridursi. ;)